Pasakojimai iš vieno žmogaus varpinės bokšto.

|||

2012-03-04T06:07:00.000-08:00

Mūsų gyvenimus stabdo tik vienas dalykas- baimė. Arba jų daugiskaita. Po didžiausios priešės seka kita- gėda. Kai šias dvi sujungi su stipriausiu, tarkim, pozityviu jausmu gali gauti širdies smūgį.
Nes Tu bijai pasakyti 'aš Tave myliu'. Net jei ir peržengtum šią ribą, atsirastų dar didesnė baimė. Tada pradedi eiti perfekcionizmo taku. Prisidarai gėdos nuvildamas patį brangiausią žmogų ir netenki visko, ką turėjai. Tada baigi žaisti 'o kas jei..?' žaidimą ir pasižadi daugiau niekada nesakyti melo. Užtrenki duris ir uždarai langus.
Smegenų aritmija priverčia gyventi kitaip- negyventi. Tą ir darau, nes bijau.

The Assailant.

2012-02-29T08:30:00.000-08:00

Rūkiau dūmų motiną ant šlapio betono balkone. Mano mintys kaip būsimas pavasario vėjas taškėsi į visas puses kraujais. Pakėliau akis į audrą ir liepiau snaigėms nenutilt. Gamta už tai davė stiprų vėjo gūsį į veidą ir mintys trumpam sustojo...
Aš gi 'rubiko kubikas' patikėtas išspręsti ką tik gimusiam kūdikiui. Ačiū.

[_________________]

2012-02-22T13:57:00.000-08:00

Pastebėjau labai mielą dalykėlį, net truputį nustebau. Valdyti žmones yra visiškai lengva, tačiau, žinoma, ne visus. Visgi daugumą, gal net ir mane, pavyktų pakreipti lygiai taip pat kaip radijo bangom valdomą mašinytę.
Pastebėjau, kad tai, ko nemato žmonės, yra Tavo ginklas. Visos savybės, visas Tavo vidus yra absoliutaus blogio ginklas, jei tik leidi savo aukai nejausti, kai žiūri per petį ar pūti šiltą orą į kaklą. Pabandyk nusikirsti pirštą ir tuomet neliks nė menkiausio šanso savęs paslėpti, nes visi tik ir klaus pačių neakivaizdžiausių klausimų: 'Ar Tu neturi piršto?! Kas čia Tau nutiko?! Gal galiu padėt?!'. Gali, aišku, užčiaupdama savo neišvalytus žabtus ir išgerdama kraujo, kad auka nesuuostų. Taigi, turint visą savo kūną dalimis, gali pradėti žaisti patį geriausią manipuliacijos ir socialinį žaidimą. Kuo daugiau turi paslapties, kuo mažiau šneki apie tai, kas dedasi Tavo dėžutėje, tuo daugiau galimybių turi išgyvent ir suvalgyt kitą, nes kitaip kitas suvalgys Tave. Svarbiausia visąlaik maudytis vienatvėje, o naktimis svajoti apie garsų ir aistros uraganus, kurie siaučia kiekvieno mūsų širdyse. Tik ššš! Apie tai niekam nevalia plačiai pasakoti, nes pamesi savo kiautą ir tapsi pažeidžiamas dar labiau nei supančiota kiaulaitė prieš Tavo tėvą su milžinišku peiliu..
Taigi, mes turim savo paslaptį, visą kūną ir svarbiausia- sakome jiems/joms tai, ką tik jie/jos nori girdėti. Pridedame savo natūralų žavesį sujungtą su begaliniu pykčiu visai žmonijai ir pora kibirų sarkazmo bei cinizmo. Ką gauname? Arba sugebate viską valdyti kaip norite, arba jūsų niekas nebesupranta ir galvoja, kad esate kvailas. Visgi viduje žinote, kad vieną naktį, bent vienas žmogus kažkaip uždus miegodamas lovoje. Netyčia panaudodamas dar ir savo pagalvę. Savo rankom. Matyt košmarą susapnavo ir pradėjo lunatikuot...

Pusė lapo.

2012-02-19T06:45:00.000-08:00

Šiandien vėjas taip negailestingai talžo trapius snaigių kūnus. Ir jos vis tiek nepalūžta. Taip jos suteikia išlikimo prasmę, bet ne sau pačioms, o mums. Juk jos mus kanda ir bando pašauti visomis išgalėmis. Tačiau žmonės niekada nesupras tokio dalyko, numos ranka tardami labai reikšmingus žodžius: 'Bjaurus oras... Kaip reiks mašiną paskui atsikast?'. Prasmė.
Pradėjau gyventi tyliai, kaip ir pati žiema. Rėkauju tai, ką nori girdėti kiti, bet atėjus nakčiai vienas susisuku į tamsiausią savo sielos kampą. O ten visąlaik gera grįžti. Tai panašu į vidury tamsos stovintį apleistą devynaukštį, kur vienam lange labai blankiai šviečia paskutiniai žvakės likučiai. Netgi pradedu galvoti, jog reiktų kažkada išlipti iš to namo paskutinio aukšto ir pagaliau įveikti save, pradėti nuo nulio, kaip nuo gimimo. Tačiau kiek tai realu padaryti bet kuriam planetos žmogui? Greičiau toliau sėdėsiu apsikabinęs savo inkarus, kol kažkas išdrįs ateiti nuogas kaip beržas ir pabandys kalbėti su manimi. Ta diena bus ypatinga ir ji vėl pradings, kaip pradingsta viskas, kas man kažkada buvo varomoji jėga, kas buvo mano gyvenimas ar tik jo dalis... Visi jūs pradingote, todėl ir gyvenu savo paslapties kambarėlyje, kad niekas daugiau man neteiktų vilties. Juk tik ji ir neša didžiausią gyvenimo skausmą.
Aš irgi bijau, net labai, bet šypsausi ar stengiuosi šypsotis.
Pasileisk šitai, kai baigsi skaityti.

Šitaip tyku, tylu, ramu

2012-02-03T17:33:00.000-08:00

Ir net visagalis vėjas
Neberodo savo dantų.

Aš stovėjau, stebėjau
Kaip snaigės juodos
Krito ant Tavo pečių.

Katės merkė savo akis,
Bet netikėjau jomis:
Laukiau, ką pasakys širdis.

Sankryžos degė raudonai,
Rajonuos siautė audra.
Kodėl Tu dar čia?

Dūmai sukos begaliniu ratu,
Miesto pačiam vidury
Be sienų pilkų.

Sugriaudėjo šauksmas tyloj
Ir vienatvė padarė:
Paleido, bet ne mus.

Didn't I try for You?

2012-01-31T13:32:00.000-08:00

Kad ir kaip nekenti visko, kas vyksta aplink... Kad ir kiek kartų jau stovėjau ant cemento prie bedugnės... Kad ir kaip kartais noriu pasakyti 'Ne, prašau, užteks'... Kad ir kaip norėčiau išnykti... Kad ir kaip norėčiau ką nors nužudyti... Aš sustoju tik penkioms minutėms ir spalvos sugrįžta į mano pasaulį. Ir jis tampa ramus. Iki kito gyvenimo paspęsto pelėkauto.

Viskas priklauso tik nuo to, kaip ir kieno akimis pažvelgsi į situaciją. Aš dar žmogus, nes nepamiršau meilės ir skausmo jausmo.

Žvaigždes jau užgesino vėjas,

2012-01-23T16:23:00.000-08:00

Mėnulį uždengė rankos nuodėmingos.
Pradėjo pilti pamazgas dangus
Ir bandė tik įkvėpti gryno oro.

Užtroškau vidury žiemos lauke.
Ties Tavo langu tyliai vienas
Stovėjau šaltus metus penkis,
Bet ego juk vis vien laimėjo.

Aš valgiau savo saldų vidų,
Kad tik sulaukčiau jos akių;
Šviesos tąkart neregėjau-
Jau seniai tūnojau po žeme.

Bet vis dar mintimis telaukiau,
Kada ateis manoji akių pora.

'Inna Music is this Love.'

Sąmokslas.

2012-01-19T04:03:00.000-08:00

Kaip niekad sau gražiai pasipuošiau. Išėjau ir į gatvę, kad kiti mane pamatytų. Buvau beveik tikras, kad nieko tokio negali nutikti, kas išmuštų mano kreivą šypseną iš snukio. Žiema, bet tik mano striukė rodė, kad net ir aš gebu sušalti, o visa kita nuo galvos iki kojų- vasaros naktys. Jokio sunkumo negalėjo būti, nes už viską labiau nuo pat ryto troškau laisvės jausmo, kad ir mažiuko.
Žingsniuoju, kai grotuvas pradeda lipti į mano vidų ir po truputį graužti vidurius. Iš pat pradžių lėtai, neskubėdamas, bet kuo toliau, tuo smarkiau kąsdamas ir plėšdamas lauk mėsas. Skaudėjo, nes grįžau į tą pasaulį, į kurį niekad nenoriu grįžti- sentimentų pasaulį. Staiga mano buvę mintys, įvykiai, dėlionės, išgyvenimai ir netgi svajonės, kurių niekad nebeišpildysiu, pradėjo lįsti lauk. Tapau nuogas vidury gatvės ir dabar bet koks elgeta galėjo gauti iš manęs daugiau nei litą... Vaizdai taip ryškiai stovėjo akyse, kad vos nenuėjau ten, kur vedė tik mano kvaili prisiminimai.
Grįžau namo. Dabar jau kompiuterio grotuvas norėjo mane nuvaryti į kapus... Perjungiau viską, ką tik buvau klausęs ilgesnį laiką...
Dar bent vienas toks išpuolis ir išsitaškysiu. Prakeikti minčių teroristai, bet daugiau- teroristės.

Tai buvo metamorfozė.

2012-01-14T04:03:00.000-08:00

Išėjau iš svetimų namų. Buvo netoli ketvirta valanda dienos, kai mano grotuvas pradėjo skleisti lygias ir šviesias vibracijas į mano ausis. Ėjau gatve, kurios šaligatviai iš abiejų pusių buvo tankiai apsodinti senais medžiais. Jie dabar tebuvo rudai pilkos statulos nuo vėjo judančiomis šakomis. Aš pradėjau įžvelgti, kaip mažos baltos snaigės pradėjo kristi iš dangaus. Jos neskubėjo, tačiau matėsi, kad nori veržtis pirmyn, kad nori čia būti ir būti baltos, o ne purvinos. Bet fronto linijoje pirmieji būriai ir deda galvas, kad einantys už jų galėtų saugiai dėti mažus žingsnelius svetimos planetos paviršiumi. Visgi aplinkui dar buvo ryškiai matyti žaliuojanti žolė plotuose prie namų, svetimų žmonių namų. Snaigės nepamiršo civilizacijos: drėkino kelią, kur karts nuo karto lėtai pravažiuodavo neskubantys automobiliai, plovė šaligatvius, kur skubėdamos ėjo dvi merginos, bandė nudažyti mūrinius ir medinius namus savo baltu blogiu. Jos vis krito ir krito, niekur neskubėdamos, bet eidamos į priekį, krisdamos į mūsų planetą atnešti balto nuodėmės jausmo...
Išėjau iš civilizacijos. Snaigės jau rėkte rėkė ir suko ratus ne tik danguje, bet ir ant žemės. Jos nebešoko grakštaus baleto, o sukosi ir laužė mūsų išores. Trumpa kova nugalėta, tad vėjas ėmė siautėti it pamišęs: balti dangaus dribsniai skriejo pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn. Užuovėjos nebuvo įmanoma gauti. Už jokius pinigus, nes tai buvo mūsų civilizacijos padarinys- gatvė. Vieta, kur tuščia aplink ir esi tik vienas pats, gamtos ir savo genų šaukiamas išlikimo vardan. Kad ir kaip tai šaldė mano galvą ir mane patį bandė paversti viena didele snaige, aš nepasidaviau. Mintyse tik šaukiau Joms visoms: 'Skaudink mane dar labiau, prašau... Nubausk mane taip, kaip tik gali labiausiai, bet aš vis tiek myliu Tave'.
O diena prasidėjo su saule, švaria galva ir truputėliu juodų nuodų savo organizmui. Tai buvo nuostabaus grožio vėsus, vėjus laidantis rytas. Tą rytą pasakiau sau: 'Ši diena bus nuostabi ir tikrai gera'.

Keliauk su manim kartu į tą akimirką, kai visiškam chaose pasaulis ima ir nusišypso. Numeta Tau dešimtį minučių nieko nesakydamas ir išeina. Aš pasinaudojau, aš gyvenau. Įžvelk grožį mažuose ir įprastuose dalykuose, nes jie būna labai nepaprasti.

Smile.

2012-01-01T15:44:00.001-08:00

I wear Your gifted snowflakes.

2011-12-27T05:52:00.000-08:00

As a sign of Love,
As a sign of pureness,
As a sing of You.

Gee & oh my!
I never thought I would
Care 4 Your Love,
Care 4 all that Silence

We shared under
The sunlight bridge.
Take me home
With You tonight.

G, You inspire me. And I cannot take my smile away from my face :)

.

2011-12-25T05:57:00.000-08:00

Kaip buvo smagu apsimetinėti. Kaip smagu matyti žmones, kurie nuoširdžiai tiki, jog jiems linki gero, jog džiaugiesi kažkuo svarbesniu nei dulke ant stalo. Ne, man tikrai niekas nerūpi. Mano vidus visiškai tuščias, bet neramus. Ramybės nežinau kiek laiko neturėjau ir nežinau kiek dar laiko kęsiu šitą kartų skonį burnoje...
Žinau tik tiek, kad kažkur vaikšto ilgakasė, kuriai reikia manęs, o man- jos. Ji irgi jaučia kartų skonį. Ji irgi tokia pat mirus nuo pasaulio kaip ir aš...
Ir visgi pagalvojus kyla mintis "O koks bl*t skirtumas?". Niekam neįdomus dabar, kažin ar būsiu vėliau įdomus. Kam reikalingas žmogus, kuris sėdi prie stalo ir negali ištarti nė vieno svarbaus ar įdomaus žodžio? Sakau, visiškai sutuštėjau ir susvetimėjau.
Stengiausi būti toks geras kitiems, o kiti man vis dar apspjaudo veidą. Nieko tokio. Blogiausiu atveju, pradėsiu ant kiekvieno kampo spjaudyti savo juodą vidų, gal kas tada supras, kad tik tiek iš manęs naudos.

ARBA

Gavau grūstuvę dovanų. Baltą, storą, didoką, naują. Tikiuosi, kad ateity ji ir bus mano raktas. Kaip dabar mano raktas į viską gyvenime yra muzika.

Whatever...

2011-12-17T13:12:00.000-08:00

Man tapo nebesvarbu tai, ką galvoja kiti. Jie galvoja, o aš- žinau. Susitaikykit, čiulpėdros. Saldainių čiulpėdros.

FFF.

2011-12-16T06:55:00.000-08:00

Man pradeda patikti mūsų pačių sukurtas negatyvus pasaulis. Visi liūdi ir nei vienas nesistengia pakeisti savęs ar kitų. Pakeisti pasaulio. Ir tai taip nuostabu, taip atrodo žmogiškai natūralu nusispjauti ir daugiau nebesistengti. Net vemti verčiat mane taip nuostabiai elgdamiesi. Visgi džiaugiuosi, kad ir vemdamas turiu iškęsti jūsų pasaulius, kuriuose lūžta nagai, kava būna per šalta, virėjas makaronus restorane išvirė per daug ištižusius... Žinau, kad visad galiu išvemti savo tokį pasaulį matydamas jus ir viduj pasilikti tik kvailu laikomą optimizmą ir geranoriškumą. Žinoma, ne visiems.
Iš čia iškyla ir šalutinis poveikis. Kitus liečiančios problemos ar net patys žmonės man tampa kaip daiktai: noriu išmetu, noriu pasilieku, noriu suvalgau ir išvemiu. Dėl to jau kilo bėdų, bet tai ir padėjo atrasti tikrus žmones, o ne apsimetėlius. Dėl to nusprendžiau, kad išsivemti verta.
Pabaigai. Atsiminiau tokį filmą apie 'mūsų išganytoją Kristų'. Įdomus faktas, kad daugumai žmonių avelių ganytojas vis dar patinka, jį visi užjaučia, nes mirė siaubinga mirtimi, nebuvo pripažintas tinkamai ir pasaka be galo prasideda. Tačiau kiek tokių melagių žino apie kryžiuočių žygius, persekiojimus, kankinimus ir pasirinkimo laisvę: tikėk nauju dievu arba mirsi? Eik savo, o ne kito keliu.

Alfa.

2011-11-30T01:45:00.001-08:00

Ar žinai, kas būna, kai įsimyli netinkamą žmogų? Ar žinai, kas būna, kai negali jo pamatyti, su juo pašnekėti ar tiesiog sėdėti tyloje? Ar įmanoma mylėti neskleidžiant kibirkščių lavinos, kurį kyla, kai pamatai tą žmogų? Va dabar aš myliu taip. Su protu.

Loveless.

2011-11-20T01:41:00.001-08:00

Taip noriu padėkoti kai kurioms gyvenimo moterims, kad net nežinau, kur dėtis. Ypatingai dėkoju savo vienai trumpai vasaros pakeleivei, kuri įrodė, jog nieko šitam pasaulyje nėra tikro, kad nereikia dėti vilčių, aukoti naktų ir prašyti pasilikti. Tiesiog reikia gyventi ir jausti, ką ir kaip nori daryti. Ji tikriausiai ne taip mąstė (o gal ir taip, nežinau), bet padėjo man taip pradėti gyvenimą iš naujo. Dabar aš gyvenu tik akimirkom ir niekur nenoriu užsibūti per ilgai. Namai tapo gatvė, baras, draugų nuomojamas kambarys- žodžiu, ten, kur man yra gerai.
Supratau, kad praleidau tiek velniškai gero laiko ir dėl ko? Dėl to, jog maniau, kad pasaulis sukasi kitaip, bet jis sukasi taip, kaip nori ir retai kada sukasi varomas idealizmo idėjos. Visi nori tik gyvent ir pajaust, visa mano aplinka išbyrėjus grandinė ir aš jos savo drebančiom rankom surinkti negaliu. Dar ne dabar, dar ateis laikas, kai norėsiu pats nedrebėti.
Visi ir visos, pamirškite visuomenės jums sukurtus ir duotus normatyvus. Išlaisvinkite save nuo mažiausių įsipareigojimų ir mėgaukitės tuo, šypsokitės apsiniaukusiai dienai, apsimaukite rožines kojines, išeikite dabar pat atsisėsti ant artimiausio suolo atsigerti kavos ar arbatos ir tiesiog stebėti, kaip vėjas žaidžia su likusiais lapais, kaip retai praeinantys žmonės skuba namo sušilti... Gėrėkitės vien tik smulkmenomis, kaip aš dabar gėriuosi visomis rudomis akimis, kurios man darė įtaką, nors jų ir nėra šalia, bet kiekvienai jų porai galėčiau drąsiai pasakyti 'ačiū, kad esi ar buvai, kai man to reikėjo'. Džiaukitės, kaip aš dabar džiaugiuosi klausydamas muziką, išgirsdamas kiekvieną garsą, kuris nutyla ir vis dar aidi, kuris užauga ir tarsi sprogsta...
Laužykite visus savo standartus ir nusistatymus, tikėkite niekuo, net pačiu savimi. Tiesiog plaukite velniop iš čia į ten, kur gera. Porai minučių užmirškite viską, ką lig šiol žinojote ir gyvenkite savo jutimais.
O Tau ar būna, kad sprogsti viduje?

No Matter What.

2011-11-14T14:53:00.001-08:00

Užplūdo keisti jausmai, kai užeini į seniai lankytus namus. Juose šilta,ramu, gera, bet kažkaip nesaugu. Jausmas lyg sėdėtum ant adatų ar adatos būtų įremtos į Tavo smilkinius. Nors saulė dažė viską šviesiom ir ryškiom rudenio spalvom, man pasaulis atrodė pilkas, o žmonės juodi. Aplinka tapo ypatingai sunki, kai išgirdau vienuolių kažkokias giesmes, taip neaiškiai, tyliai, bet aidinčiai. Tokia slopinanti ir stabdanti nuotaika, jog galvojau būsiu iškeptas vietoj skaniausio pasaulyje maisto. Aš palikau ten dalį savęs...

They see me rollin'!

2011-10-31T19:38:00.000-07:00

Persikelti kiaurai per sienas. Bėgti iš džiaugsmo ir skausmo, kad tik galėtum darkart pamatyti gabalėlį tikro šalto rudens dangaus spindesio. Atsipalaiduoti ir ignoruoti Tau nepatinkančią realybę: klausant minimalizmo šokti sambos ritmu, grojant roką įsivaizduoti, kad 'kali' metalų metalą, apsimesti, jog nieko neįvyko, kai taip sunku. Ech, bet aš čia. Mano drauge klajūne, vienintele, kuri dabar suteiktų man pigios šilumos, aš atbėgu pas Tave su savo srautu minčių, kad 'galėčiau priglust prie Tavųjų pečių'. Visgi man nė motais kas Tu, kieno, kokį žaidimą žaidi šiuo metu, bet visgi aš Tave m...
(net negalvokit lipdyt savo banalias pabaigas)

SS.

2011-10-29T17:33:00.000-07:00

Aš taip stipriai norėčiau
Pamiršti Tave,
Bet vis dar valdai mane.

Naktys bemiegės
Ir sodrus kavos kvapas
Visad primena man Tave.

Didžiausią skausmą patirti,
Didžiausią badą iškęsti,
Vis tiek Tu ne čia.

Kankinio kūnu virpėsiu,
Niekad Tavęs neišsižadėsiu.
Prašau, nebūki tik mano.
***
Dvilypumas tąso mano kūną į gabalus. Didelius gabalus ir žinau, kaip puikiaižinau, kad Tu skaitydama, mane po sakinį praversdama, nustumi į šoną ir tik darlabiau kvatojies. Šįkart aš tapau vėžiu be savo kiauto, beprotiškaipažeidžiamas, suvartomas, sustumiamas... Visaip kaip iškoneveikiamas. NegaliuTau dėkoti už žemiškus dalykus, nors taip noriu, taip negaliu, taip vidų manospaudžia. Mes gyvenam vieni kitiem ir tik sau. Niekaip nesuderinamus dalykusmes visad bandom išspręst. Žinau, kad juokies, žinau net kaip Tu juokies,žinau, kad skaitydama nesiilgi manęs. Pupa, pupuli, pupyte, mažuli, aš visadmylėjau tiek pat, kiek nekenčiau Tavęs. Tu nuolat užjauski tuos, kurie negaunapagarbos.
Išnykti nuo Žemės paviršiaus. Skrajoti po Mėnulio kanjonus, keliauti perJupiterio audras ir galop vis tiek valgyti ledus karštą vasaros dieną parke. Vienam.Su savim.

I'll burn Your house on sunday.

2011-10-19T11:17:00.001-07:00

Ach, mano miela sena drauge. Kaip seniai mes buvom kartu.Visad aplinkui, visad ratu vienas apie kitą, bet niekad nebuvom kartu.Neliūdžiu, žinoma, tik džiaugiuosi.
Klausiau aš kartą Tavo vidinio balso ošimo. Vietomis tokio lygaus ir tylaus,tokio tyro ir gero, kaip skamba pati ploniausia arfos styga kliudyta nenagučiu, o vien tik piršto mėsyte. Taip minkštai Tu paskutinįkart man dainavaianuomet. Ir taip gera buvo jausti Tavo kietą kūną. Visai kaip storą medžiogabalą ar netgi rąstą. Kažkada buvai tokia daili ir nenuslopinta. O dabar tikpažiūrėk kaip žmonės Tave nutarkavo savo kalbos obliais, kaip jie ir pati sauprismaigstei gyvenimo varžtų, kad tik niekur nenubėgtum, kad tik būtum įtemptakaip styga. Plona, perdžiūvus ir nė kiek nepasidažius styga. Bent dabar esitikra, bent dabar nesi iliuzija, kurią vaidinai ar bandei vaidinti. Ir taip, ašgirdėjau Tave klykiant iš skausmo, kai lupo Tavo odą, kai pergręžė Tavo kaulus,kai kalė Tave prie metalo ir statė į rėmus. Aš viską girdėjau ir man Tavęs buvogaila, nes galėjai rinktis kitą kelią, bet pasirinkai teikti eilinę naudą,eiliniam žmogui.
Supūk. Aš Tavęs nepamiršiu, styga. Aš Tau niekas ir Tu man niekas. AteisiuTavęs kada nors aplankyti, kai pūs stiprus šiaurės vėjas, bet aš tik žiūrėsiu.Kaip Tu pūni.

P.S. O taip, aš vėl grįžtu.

Pavadinimas nieko nereiškia.

2011-09-24T15:04:00.000-07:00

Ak, kaip man patinka tie žmonės iš reklamų. Netgi, mmm, kaip saldu. Ar kada nors norėtumėte tokį susitikti ar netgi turėti tokį draugą savoje kompanijoje? Juk kaip būtų smagu turėti tą nuoširdžią personą, kuri nuolat išsišiepus taukštų:
a) jei mergina: apie naujausius įklotus, pėdkelnes, įvairiausius šampūnus ir t.t.;
b) jei vaikinas: apie neskanų alų, Old Spice ir Gillette...
Nors visgi reikėtų pataisyti (bet vis tiek to nedarysiu), jog ne tik vaikinai apie alų ir apskritai apie alkoholį šnekėtų. Nuostabios ir protingos merginos juk visąlaik išgeria tai alaus prie ežero su draugais ar pigaus brendžio su draugėmis restorane, o tada visi susėda į savo pigius pasaulius, išlekia iš baro, kampą dar kokį nuvimtelna ir, galop, sėda už gražios naujos mašinos vairo ir keliauja iki medžio, suolelio ar tiesiog dėl supykusios mašinos sėdį it musę perkandę...
Gerai, kad cigarečių reklamų neberodo. Nors jokia tai problema- vis tiek visi puikiai rūko.

You're already gone.

2011-09-24T01:21:00.000-07:00

Fantazija yra toks labai įdomus dalykas. Vieniems tai tik gerų dalykų šalis, tačiau jos pagalba gali pats save į kapus nuvaryti. Pradėsi mąstyti, žmogus, apie meksikiečius juodaodžius, kurie šneka lenkų kalba ir yra žydai, tai juk mažų mažiausiai širdies smūgį gausi. Fantazijos kely net rožinis pūkuotas meškiukas gali būti tik iškrypęs prievartautojas...
Atmeni tą naktį? Sėdėjom skirtinguose kraštuose, kiekvienas sau, ignoruodami pasaulį. Buvome visiškai paskendę į muziką. Ar atsimeni, kai man paskambinai ir nustebusiu, bet vis dar meiliu ir saldžiu, balsu pasakei, kad groja Bob'o 'Is This Love', o aš atkirtau iš nuostabos, kad tą patį ką tik įsijungiau? Ir toliau tik tai, kas gali būti geriausia: savęs išlaisvinimas bėgant greitai rengtis, skubant daryti mėtų arbatą. Pirmą valandą nakties. Jokios menkiausios dvejonės negalėjo būti. Skubus batų rišimas ir bėgimas į sutartą vietą stebėti dangaus, mėnulio ir žvaigždžių...
Kaip buvo gera tą padaryti ir nejausti kaltės jausmo. Kaip buvo gera galvoti ir svajoti, kad Tu bent vieną minutę pabūsi daugiau su manim.
Ir visgi, aš esu laisvas.

88-ILY-04.

2011-09-04T00:04:00.000-07:00

Visiško vidinio aš išlaisvinimas kvėpuojant tūkstančio žmonių prakaitu, grojant per amžius nutrintus viso pasaulio kompozitorių kūrinius, klausant pigių ir nereikšmingų žmonių kalbų, gyvenant bent vienai valandai tik savo malonumui... Atsikelti jaučiant ką tik iškepto pyrago kvapą, gauti pačią mieliausią žinutę iš pat ryto, kuri sveikina Tave su dar viena diena, gerti kavą sėdint ant žolės ir stebėti kaip paukščiai blaškosi po pievas net neįpusėjus dienai, deginti laužus ir dešimtis žiburių beprotiškai žvaigždėtą naktį- degintį mūsų aistrą. Deginti vienas kitą.
Viskas būtų taip gerai, jei ne Tu. Kaip aš Tavęs vis dar negaliu išmesti...

Šimtai veidų.

2011-08-29T05:15:00.000-07:00

Supratau vieną dalyką, na, tiksliau du, bet vienas yra visiškai elementarus- pabėgti nuo praeities yra neįmanoma. Visad ten grįši, visad ten draugą rasi, visad klausysi tos pačios muzikos, kaip ir praeity... Bet štai kitas dalykas yra daug nuostabesnis. Ir daug kam nežinomas. Ir man buvo nežinomas...
Kartą taigi nusprendžiau išsilieti bedirbant fizinį darbą. Sunki diena anuomet užklupo mane, nes saulė kepino mūsų nugaras, kaip mes šoninę ant keptuvės kepam. Čirškėjom, viduj. Kaip tąkart netyčiom 'pasisekė', buvau nusilpęs truputėlį. Pasakysiu tik citatą, kai pagaliau parkeliavo šaltas, gaivus alus kiekvienam po stiklinaitę: drėgnai žemei daug nereikia. Visgi ta diena buvo tikrai ypatinga ir neįprasta. Ne vien dėl to, kad gauni pasiknisti senuose sandėliuose su krūvom daiktų ir gali ką tik nori vežtis; ne vien dėl to, kad visą dieną dirbi su kastuvu arba pilnais kibirais rankose. Ta diena buvo supratimo ir vidinės ramybės diena. Kai supranti, kad vėjas išties yra ne oro masių keitimosi padarinys, o mūsų sielų chaotiškas judėjimas po pasaulį. Ir nors aš buvau visiškai patenkintas, palaimintas ir laimingas bei ramus, mano siela bėgiojo, skraidė ir lakstė. Ji ieškojo vienišų ir paliktų likimo valiai sielų, kad galėtų jas pradžiuginti. Mano ir kitų žmonių vidūs skraidė tądien po visą pasaulį, nes vasara vėlei sugrįžo į kiekvieno širdis. Todėl mes šypsojomės, net jei kas ir žinojo, kad rytoj teks atiduoti savo galvą. Tačiau tądien buvo kitaip...
Nepamiršti, nemylėti, neįsimylėti, džiaugtis, kvėpuoti ir gyventi. Juk mes gyvenam ten, kur mūsų mintys, o ne protas yra. Aš gyvenu oranžinių rugių lauke su žydru dangum, keliais debesim, žalia pieva toly ir skaidraus vandens upeliu. Ateisi pažaisti?

Come as You are.

2011-08-23T17:34:00.000-07:00

Net nežinau kaip tinkamai pradėti ir kaip ką tinkamai aprašyti, nes mąsčiau, kad šiandien viskas bus taip gera, taip tikra ir nuoširdu. Visgi atsiranda žmonių, kurie sugadina visą dieną. Negirk dienos be vakaro, labai ilgaus vakaro, netgi nakties...
Kas žmogui gali būti geriau nei visiška laisvė ir nepriklausomybė? Žinoma, mūsų dienom taisyklės vis tiek varžys Tave, bet įmanoma jas bent kiek apeiti. Skriedamas arti 40km/h vien tik savo jėgom, o ne mašinų pagalba, žvelgdamas į gęstančią dieną, debesų masyvus dengiančius mūsų lubas keliais klodais negali nemylėti pasaulio ir žmogaus. Žmogaus, kuris visa tai sukūrė ar, tiksliau, sukūrė, kad galėtum pamatyti. Būvį, kuris savomis rankomis nutiesė kelius ir takelius, kad tik būtų mums kur nors klaidžioti ir išsunkti save. Nakties juk dangus yra lygiai toks pat tobulas kaip ir dieninis, jei tik palydovas debesis apšviečia tinkamai: nulis žvaigždžių, daug vandens, prakaitas, bet Tu vis tiek laimingiausias žemėj žmogus keliaudamas žmogaus sukurtam purvinam rojuj...
Tai yra pabaiga, kai tik retkarčiais atveriamas langas ir Tavo reikalas ar per jį spėsi peršokti. Kažkas pasakė: vyras šeimoj turi gerti, o moteris "putoti", kad būtų gaunamas šampanas. Nenoriu nieko, kas mane priverstų sekti jų nutiestu keliu, nes aš rasiu savo. Ir daug geresnį, nes jis bus mano.

Kviečių spalvos plaukai.

2011-08-15T03:03:00.000-07:00

Kai jauti, kad po truputį plyšta Tavo sausgyslės ir trūksta Tavo raiščiai; kai jauti, kad tuoj atiduosi visas ir paskutines savo jėgas; kai jauti, kad nebeturi batų ir judi šlapio molio žeme basom kojom vis slysdamas atgal, o ne daugiau judėdamas į priekį...
Tuomet supranti, kad šįkart kalnas Tave įveikė, o ne Tu jį. Užmerki akis ir pradedi čiuožti žemyn su skaidria viltim kada nors greit ir neskausmingai sustoti. Būna kojas visai susilaužo žmonės pataikę į kokį akmenį šalikelėj, bet būna, kas protingesnis, ir saugiai pasiekia savą dugną. Tuomet pakelia akis į viršų ir plačia bei nuoširdžia šypsena apdovanoja kalną, kuris jo nepriėmė. Tačiau tas žmogus dabar žino, pajutęs kaip smagu leistis nuo kalno nors tebuvai tik įpusėjęs, jog įveiks šį molio kalną ir be batų, be sausgyslių ir be raiščių. Jam užteks vidinės galios, kuri užneš ant viršūnės, parodys, kiek daug pasiekė jis, pagirs ir paleis į kitą pusę ieškoti gyvenimo iššūkių.
Ne vienas ne tik koją ten pametė, o ir ranką. Galva likdavo, bet tik likusiam kūnui iki pat mirties priminti agonijos ritmu tai, ko jis siekė ir norėjo, bet norėjo per mažai. Šįkart aš esu išdidus, bet sąlyginai greitai įveikiamas kalnas.

Tamsiausi Tavo minčių kambariai.

2011-08-11T02:10:00.000-07:00

Tai, kas buvo nebus pamiršta. Viskas patirta ir išgyventa. Ir juk visur vandens formulė yra vienoda. Visi žmonės, visas pasaulis džiaugiasi, geria ir maudosi tuo pačiu dalyku. Tik skirtumas tas, jog priedai vandeniui- druskos, akmenys, fauna ir flora- sukuria jį vis kitokį. Tai kaip mums prieskoniai maistui ir gyvenimui- dėl jų mėsa kvepia skaniau ir mūsų gyvenimai dėl jų kvepia daug skaniau, nors gyvenam ir išgyvenam tą patį.
Jūra- nėra stebuklas. Tik ji turi vieną svarbų kozirį- nematyti jos kito kranto. Dėl šios priežasties žmonės ją dievina ir sudievina, nes kaip ir ateities, taip ir kito kranto- su jokiu žiburiu niekad neišvysi...

Tavo kūno kvapas.

2011-07-30T03:31:00.000-07:00

Vienądien iškeliavau į žygį. Netrumpą, rimtai neplanuotą...
Vėsų rytą dar tik saulei bekeliant galvą aš jau gėriau nuostabią kavą ir džiaugiausi bundančia dienai miesto gamta. Išėjau ilgai nesėdėjęs. Netrukus praeiti porai valandų jau stovėjau kito miesto stotelėje ir laukiau kito autobuso, kuris mane turėjo tik pametėti arčiau galutinio kelionės tikslo, kad ir koks jis bebūtų. Galop, įpusėjęs fizinę kelionę, pradėjau ir kitą- vidinę. Tik ne psichologinę ar socialinę, ar dvasinę- paprasčiausiai kažkas pavaišino skaniu gėrimu... Nuvykę, gerokai atsilikdami nuo grafiko, prie tikrojo kelionės taško, ritomės iš geležinių žirgų prieglobsčio ir persėdom į šių dienų naujienas ir mokslo pasiekimus- iš tvirto polimero pagamintas valtis/ plaustus/ baidares/ kanojas ir tt. Žodžiu, išplaukti, įplaukti, tiesiog plaukti ir, be abejonės, nuplaukti. Negaliu skųstis, nes vaizdas buvo gražus, tiesiog nuostabus mano akiai: saulės spinduliai drąsiai kertantys tarpus tarp medžių lapų, čiurlenantis tarp akmenų, smėlio ir nuvirtusių medžių vanduo, vietomis sukurdamas mažus sūkurius, tyras gamtos ir pūvančio medžio kvapas, statūs krantai ir nė gyvos dvasios aplink. Viskas būtų buvę idealu, jei ne tai, kad aš buvau žmogus. Ir ne šiaip sau, o tas, kuris nusidėjo, prasižengė ne kartą ir ne du gyvenime. Tai darė neretai tyčia, nes manė, jog bus geriau. Tais kartais jis ir suklysdavo, ir, praktiškai, kiekvienąkart susvildavo. Bet dabar jis pagaliau atsidūrė motinos gamtos lopšy, kur turės atpirkti nuodėmes. Žinoma, iškart to nežinojo ir tikrai nesuprato. Ir tuomet pasirodė pulkai varmų ir uodų, kurie vienas po kito keitėsi ir baudė mūsų herojų. Taip motušė už kiekvieną nuodėmę kando po kąsnį jo kūno vabzdžių burnomis. Skubėjo ir bandė bent didžią dalį prasižengimų sukrimsti nuleidžiant saldų kraują, bet kelionė buvo per daug trumpa, kad motina gamta spėtų mane nubausti. Bet aš vis dar kenčiu ir kentėsiu, visą gyvenimą man jau nebus kelio atgal ir kitokio kelio. Visą gyvenimą.
Musės vaišinosi manuoju patiškusiu krauju, kai užmušiau porą varmų. Ir manyje tūnojo ir tūnos begalinis ilgesys, liūdesys, tikriausiai ir pyktis, nostalgija ir dar visa kita tai, kas yra negera.

Ar gaila?..

2011-07-19T15:07:00.000-07:00

Koks didelis sutapimas, kad pusę dienos galvojęs ar verta kažką parašyti suprantu, jog V. Juknaitės bene žymiausias kūrinys 'Stiklo šalis' sukasi manoj galvoj. Bet tikrai netiesiogiai- tiesiog apie stiklo šalis mąstau. Kitavertus galbūt ir gerai...
Taigi, keliauju po šokoladines sūrių ir kumpių kupinas šalis nebijodamas rankas ištiesti į šonus ir apsimesti netgi pačiu Jėzumi Kristumi. Pagarba, nes visgi rašau didžiąja Tavo paties sukurtą vardą. Visgi keliauju. Kartais vienas minu nepramintais, tik šunų išbėgiotais keliais. Kartkartėm prisijungia vienas kitas senas pažįstamas/ draugas. Ir dabar sutrinku berašydamas, nes tai tikrai nėra nukrypimas ar iškrypimas (duok Die, kad netapčiau ekshibicionistu), tiesiog ne visi juk gali būti geri draugai ar tobuli draugai... Taigi, einu per pievas ir klonius, kalnus ir slėnius, kurie kupini visiško vakarietiško natūralumo. Smagu stebėti karves laukuose, bet jos neatrodo kaip kad mano kaime ganos su geltonais auskarais- violetinės ir skambalai parišti po kaklu. Nesibaugau nė kiek, nes per tą kelionę jau visko mačiau- nuo Lenkijos gražuolių, kurios kelia sijoną autostradoj iki austrų nuosprendžio 'apš*kti' Lietuvą. "Tebūnie"- mąstau. Ir vis dar pėsčiom keliauju toliau su muzika, kuri veikia pati iš vidaus kaip narkotikas (tam nereikia jokių P-S-Y- užtėnka seno gero roko). Mane pievose, ties netikėtai išdygusia stiklo piramide pasitinka gražaus veido ir kartais blaivaus proto mergaitė. Šiaip moteris, bet kvaila kaip tos violetinės karvės... Tiek to, juk negaila pasisveikinti ir paklausti, ką ji čia darą. Per tą laiką ji, turbūt net nenorėdama, parodo kokios spalvos jos apatiniai ir aiškiai meta kablį man už skruosto. Spjaunu velniop. Siunčiu velniop. Tuomet ji visa, įtūžio kupina, pakyla į orą ir kviečia man nepriimtinus dievus. Jėzus man tuomet taria, kad klystu, o aš pasakau, kad dabar ne metas ieškotis priešų. Sulig ta akimirka dingsta toji moteris/ mergaitė ir stiklo piramidė dūžta į milijonus smulkių detalių, aštrių kaip Tavo akys ir liežuvis. Aš dengiuosi, bet Tu skrodi skersai mane savim. Bandau šaukti kodėl, bet nebespėju ir Tavo sukurtos melo, pykčio, neapykantos, nesantaikos ir, galbūt, keršto, kodėl aš nežinau, aštrios stiklo nuolaužos supjausto mane į smulkius gabalėlius. Supjausto taip, lyg būčiau ant padėklo paklotas ir paruoštas Tavo giminės baliui suryti. Už ką man taip?..
Aš niekad juk nemėgau adatų...

Infrasound.

2011-07-11T12:53:00.000-07:00

Juoda žuvėdra šiandien atnešė dovaną mano pasauliui- audrą. Tiesiogine šio žodžio prasme audrą. Kai dar tik besileidžiant saulei paukštė atgabeno ant sparnų juodą ryšulį žemės pykčio, buvo galima suprasti, kad dangus stipriai verks ir, emocijos apimtas, laidys šimtus elektrinių stulpų į žemę. Tai buvo nuostabus reginys. Ir tikrai nemažiau nuostabus jausmas, nes tas lietus plovė ir ardė ne tik senų pastatų sienas, bet ir mano vidų kartu. Tas keistas fenomenas, kai žengi žingsnį į priekį, bet slysti vis po du atgal. Taip mane ir audros vėjas nešė vis arčiau Nemuno krantų, stačių skardžių nuklotų ištisais pievų ir krūmų masyvais. Tą akimirką mano mintys pabėgo visiškai kitur, visiškai pabėgau iš pietų. Mano visas vidinis aš persikėlė į vietą, kažkur gan arti Klaipėdos, kur nebuvo nei vieno žmogaus per dešimtį kilometrų. Ten vos bekildama ryto saulė nuostabiai geltoniu dažė neseniai spėjusias ūgtelėti kviečių viršūnes, per kurias ramiai, lyg balerinos žingsniais, keliavo lengvas ir šiltas, rytinis vasaros vėjo gūsis. Aš jaučiau savais pirštais tą jausmą, kai lieti rasotą medžio lapą ar gabalėlį žalios žolės. Aš visiškai pasidaviau tai akimirkai ir pasakiau, kad leidžiu sau šiandien išnykti be prisiminimo ar užuojautos...
Tai buvo beprotiškai stipru, tikra, gyva ir spalvota. Dėl to verta parsiduoti velniui ir kartu lovoje ištvirkauti su pačia Marija, dėl to verta daugiau nieko niekada nebepamatyti ar išgirsti per visą likusį gyvenimą. Tai buvo paprasta, viena iš milijono tokių akimirkų, bet kaip tik jos yra mes, mūsų vidus ir išorė. Tai sudaro mūsų Jin ir Jan.

Tiesą sakau.

2011-06-26T02:19:00.000-07:00

Nes kitaip negali būti. Nors kai pradeda maišytis žemė ir dangus, tiksliau, jūra ir dangus, gali išeiti iš proto. Juk jūra ir dangus yra abu žydri žydri ir Tu net norėdamas negali pasakyti, jei tik vanduo stovės vietoje bent akimirką, kada tiksliai jie tampa vienu kūnu. Nei Tu, nei aš negalim to pasakyti. Nebent kaip ir dažniausiai mūsų gyvenimuos- tik apytikriai spėjam. Ir vėl tas keistas jausmas apima, kai viskas pradeda plaukti, bet plaukia nepastoviai, labai nepastoviai: tai greitai, tai lėtai, tai vietoje stovi, bet blogiausia, kai pradeda plaukti Tau bemiegant. Nuklydau truputėlį į šoną, atleisk...
Aš tikiu, kad su manim sutiksi. Juk daugelis sutiktų: besileidžianti vasaros saulė virš milžiniško ploto natūralios vandens saugyklos, šviežių mėtų arbatos/ šviežiai maltos ir užpiltos kavos kvapas, Tavo juokas, žalias laužo smilkalas, labai labai lengvas ką tik pjautos žolės kvapas ir žali beržų bei ąžuolo lapai yra savotiška romantika. Maurice Ravel bei Jacob de Haan sukurta ir aranžuota muzika yra tikras malonumas ir skanėstas ausims, visai kaip juodas arba baltas šokoladas su kavos pupelėmis lengvai pradėjęs tirpti vos tik palietė Tavo liežuvį. Skamba gražiai? Tačiau kas nusprendė, kad veikiančio ir lentas greitai dorojančio pjūklo garsas nėra muzika? Nors truputėlį meluoju gal šįkart, nes elektroninė muzika neretai sugeba peržengti viską, kas tik įmanoma. Užtad kapojusio malkas vaikino skausmas ir per kaimą nuvilnijęs riksmas nusikirtus nykštį yra šokia tokia romantika. Tuomet kaip tik viskas sulėtėja, Tavo laivas pradeda plaukti nebe vandeniu, o žeme ir, kad ir kaip norėtum, negali greitai judėti. Akys laksto nežmonišku greičiu ir koncentruojasi į kiekvieną detalę, bet bendro vaizdo nepadeda sudaryti. Kaip tik tuo metu skambanti simfonija viską įprasmina šimtus kartų sukirsdama ir penetruodama Tavo smegenis, kol jos pradeda trūkinėti, galop ir pats gali nutrūkti. Ir tada jau lieki tik Tu pats vienas su savimi iki pusės paskendęs dobilienoj... Romantika.
Štai čia mūsų kelionės tuomkart ir pasibaigia, nes aš vėl likau vienas. Tik paskendau iki pusės krėsle. Paskendau namuos, kurių nepažįstu.

Vasara.

2011-06-10T16:35:00.000-07:00

Dviese statėme tiltą. Norėjau statyti tiltą į Senąją Europą, bet armatūros buvo suvirinta per mažai... Pylėme likusį dirvožemį, tikrai gerą, ant visiškos molio kupinos šlynės. Ir be gailesčio naikinome namus. Kitų sukurtus per ilgą laiką ir labai kruopščiai statytus.
Nelaukiau kol ateis audra, bet ji mane aplenkė. Skubėjau įmerkti savo purvinas pėdas ir rankas į šiltą kaip arbata vandenį. Bet skalbti savęs neskubėjau, nors griaustinis vis gaudė arčiau ir arčiau. Keista, bet žaibų nesimatė. Tuo pat metu atėjo pats tikriausias kaubojus ir atnešė man rankšluostį savo kūnui nuvalyti. Nekeista, kad rūkė sėdėdamas ant rąsto. Bet rūkyti, kaip aš praustis, neskubėjo. Lėtai traukė kiekvieną dūmą iš paskutinių plaučių, nors ir reikėjo paskubėti. Ir tik tada, bene pirmąkart, pamačiau jį tokį rimtą ir žvelgiantį į niekur. Jis, galbūt, gėrėjosi besileidžiančios saulės trupiniais ir juodais it smala debesimis, galbūt, tik pievos žaluma. Tačiau kiekvienas žinom, kad jis nežiūrėjo į tuos žemiškus dalykus. Jis pats buvo paskendęs savose mintyse ir savo mažam minčių pasaulėlyje, kaip mano pėdos ir plaštakos buvo paskendę drumzlinam vandeny.
Bandymai užkalbinti kaubojų baigėsi kaip ir tikėjau- šnekėjau pats su savimi. Pakilęs skubau eiti link to, kas vadinama pašiūre ir garažu. Trupiniai dar gan ryškiai nušvietė mano nuodingą kūną ištempdami šešėlį iki kelių metrų monstro pavidalo. Ir aš eidamas dairiausi kaubojaus, nes jis paskutinį dūmą traukė, kai ėjau pro šalį. Aš žinojau, kad jis seka man iš paskos. Tai vadinama intuicija. Ir tik paėjęs geroką galą kelio, išgirdau jo kojas trypiant neseniai nupjautą žolę. Jis man leido jį girdėti, tarsi tėvas, kad nebijočiau.
Bet jis nebuvo ir nebus tas, kuriam patikėsiu saugoti savąją sielą. Jis tiesiog atrodė kaip kaubojus iš vesterno filmų senų...

Noriu palinkėti geresnių dienų nei man buvo ši.

S.

2011-06-04T01:39:00.000-07:00

Niekas nesupras to,

Ką patiri Tu tik viena.

Niekas negelbės tos,

Kuri nesupras ir kitų.

Mes ramiom juk širdim

Leidžiam skęsti saviems,

Kaip išjungdami šviesą

Nepaliekam vilties.

Tos visos užmuštos

Mažos popiežiaus avelės,

Nesupras tik vieno,

Kad ne jos yra mūsų,

O mes esam jų.

Trumpam sustoja laikas, kai išeidamas pamatai ant borto sėdinčią seną pažįstamą. Ji verkia. Nežinau kodėl, bet to man ir nereikia žinoti. Naktiniai žibintai geltonai dažo jos juodus plaukus. Tą akimirką ji buvo viena, nors aplinkui sukiojosi bent dešimtis žmonių. Ji vis tiek buvo viena.

JMMS.

2011-05-29T16:24:00.000-07:00

Pelenais išterliotos Tavo

Kadaise buvę saldžios

Iki kartumos, bet vis dar

Švelnios putlios lūpos.

Žaidi šypsenų žaidimą.

Tu žaidi.

Džiaugies pavasarine saule

Ir per purvinus sniegų takus,

Basom ledinėm kaladėm,

Tempiesi baltą medžio plokštę.

Žaidi ištvirkusį žaidimą.

Tu žaidi.

Tavo veidas traukia artyn,

Tavo žodžiai traukia artyn.

Akys žada tik malonų skausmą,

Bet dantys sako kitką.

Žaidi pašėlusį žadimą.

Tu žaidi.

O kuo Tu plokštę nudažysi?

Tavim dažyt ir nužudyt žadu.

Žadėk tik tą pat ir Tu,

Žadėk, kad niekad nebūsim kartu.

Žaidžiu šypsenų žaidimą-

Su Tavim žaidžiu.

Ir su visiška ramybe, nes Tu taip pat su ja.

M.

2011-05-21T04:59:00.000-07:00

Kur auksinėm gijom austa,

Kur vario ritės žiba naktim,

Moterys pamiršta savas raudas.

Išbrinksta jų veidai nuo ašarų karčių,

Taip pat kaip vėjas dingsta

Begaliniuos laukuos tarp rugių.

Jos nusirengs storas skaras

Ir bris atgal į motiną Žemelę.

Per vandenį jos švelniai bris.

We too feel alone.

2011-05-19T13:34:00.000-07:00

Visi žmonės kažkada palieka. Toks yra mūsų būdas- palikti kitus. Ir aš paliktas esu. Ir pats palikęs esu.
Tai, kas mus verčia suktis ir gyventi. Tai, kas mus jungia. Tai, ko niekada nenorėjai pamiršti. Bet pamiršti, nes esi vienas iš visų. Kad ir koks būtum unikalus ir vienas, bet esi vienas iš daugelio. Aš esu vienas iš daugelio. Ne mane vieną paliko ir aš ne vieną palikau. Tik pasakyk, ar tai tikrai nėra svarbu? Ar nesvarbu tai, kad Tave paliko ir Tu palikai?
Su visiška tuštuma aš būtent dabar esu. Tai, kas gali mane gelbėti jau nėra su manimi. Kad ir kiek mes kovotume už tik pačius save ir keiktume kitus, mums reiks tų kitų. Ir tai tikrai yra skaudu, nes jų nėra. Su visiška tuštuma aš esu.