Mano senas drauge, kaip aš seniai pas Tave lankiausi...
Minčių tūkstančiai ir aš nei vienos iš jų nepagaunu. Tai lyg vaikytis kiekvieną avilio bitę ir dėti į skirtingą stiklainį. Toks aš esu. Kupinas nebaigtų idėjų ir darbų, besistengiantis surasti save ir ieškantis atsakymo į klausimą kaip nepražūti, kai jau esi miręs viduje. Pasaulio supratimas nuolat keičiasi ir nebežinau, kur ieškoti savos tiesos. Greičiausiai pagaliau ateina suvokimas, kad jos tiesiog nėra. Teisybė tiesiog pavargo ir išėjo namo į gūdžius miškus ilsėtis iki tol, kol žmonės ją šauks kiekvienądien, o ne tik tada, kai jos žūtbūt reikia. Toks yra mūsų dabartinis pasaulis ir jo sukurta laimės idilė- besaikis vartojimas bet kokia kaina.
Pagalvojau, kad esu labai mažas, nors ir vienintelis toks, bet mažas. Visai kaip muilo burbulas išpūstas ryškiai saulėtą dieną parke. Taip lėtai lėtai skrosdamas orą aš keliauju į Jos glėbį. Džiaugiuosi skaisčiais spinduliais, kurie nudažo įvairiausiom spalvom tą lengvą it pienės pūkas kūną. Bet žinau, kad aš visas permatomas. Kiaurai nuspėjamas ir perregimas kaip šaltas sustingęs stiklas. Žinau ir tai, kad galiu Jos niekad nepasiekti ir tai manęs nė kiek nebaugina, nes mano gyvenimo tikslai gali pasikeisti kaip ir vėjo kryptis. Baisiau, kad Ji visgi mane pagaus ir daugiau nepaleis. Baisiau, kad Ji mane sutraiškys ir liksiu tik, geriausiu atveju, tik muilina dėmė ant jos rankovių. Kitavertus, kodėl nebijoti? Juk saulė man stovi už nugaros ir aš dar turiu vėją. Ir aš vis dar nepraradau savęs.
Taip pat galima greitai išnykti, kaip ir atsiradai. Lygiai taip pat, kaip ir tam mano draugui, ponui Muilo Burbului. Arba, kad suprastum ir Tu, ponui Gyvenimui.
