Laimės ciklonas.

Toks tempas. Visiškas susvetimėjimas. Viskas ir kartu niekas paslapčia tampa kryžkele. Galvosūkio dalimi, kurią privalai išspręsti. Nieko naujo arba Vakarų fronte. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar ieškai to, kas gali išlyginti, suvienodinti, pritaikyti specialiai tau. Pūti burbulą po kito. Milijonai burbulų ir ištekančių smėlio grūdų. Nepaliaujamai bėga ir skuba. Tolsta vienas nuo kitos. Atskirti kaip taktai, begėdiškai sužymėti, sunumeruoti įsivaizduojama tvarka. Svarbiausi plojimai, kai užmarštin keliauja praeitis. Meluoju gi. Didžiau už kūrybą yra lojimo galia. Malonu, kai vemia į burną, kai tuštinasi į širdį. Ne? Save drožti lyg skulptoriui žiogą juk gera. Bėda, kad visi mokiniai. Nauda, kad šildai kažkieno namus. Anglis su tokiu gyvenimu iš kojinių tik ir traukt. Puvėsiu dvokia bet kokios įmanomos landos. Užgniaužia gėda ir pasidaro gėda. Tada nori graužt betoną. Ištrint kiekvieną pasakytą žodį. Kiekvieną matytą vaizdą. Kiekvieną nuostabų garsą, o jo labiausiai gaila. Ko tik nepadarytum gėrio vardan. Parduotum ir mylimą žmogų destrukcijos čiuptuvams. Velniop, save išmainytum kažkokios gėrio porcijos vardan. Koks skirtumas, jei pats sau susvetimėjęs esi?
Skaitau Tave jau šimtąjį kartą. Ne, daug daugiau. Ilgiau ir įdėmiau. Nesuprantu kodėl.

Koks dar s│ℳⒷ◯╰│s?

Šviesūs žibintai. Kvadratiškai įtalpinti tarp lanksčių gatvių.
Kompozicija.
Natūralumo įsikūnijimas moderniam kontekste. Ir šneka paskui 'gyvenimas kaip kampas, kaip jūros banga lenkias'. Pffff...
Tie patys modernai vėliau glostosi vienas kitam pečius. Tapšnoja, murkia į kaklą.
Kaklaraiščiu papuoštą - kartuvėm dabintą.
Nes yra tik taip ir anaip. Įsidėmėjai? Tik. Tak. Gali darkart likimo laikrodį prasukt - kažin ar žaizdos užgis. Nebijok, jei nespėjai Tave papuoš ir paskui dar fotografuos. Prie savo būsimų karstų.
Juk staiga visi privalėjom tapti nugalėtojais. Jokio pralaimėjimo nebuvo. Niekada. Antra vieta? Tai lieka, geriausiu atveju, kažkur toli užmaršty. Suklysti laiko neturi.
Bėk, skubėk, bet tik savęs niekam nepalik. O kiek tokių keliauja iš baro?
Sukala. Prikala. Ne, mano mintis. Trupina. Miltais. Pavirsti saulei akyse užtemus.Šiąnakt.
Dulkės dulksnoj dulkinas. Taip, aš ir Tu. Nakčiai praėjus mirtinai šaltai. Kaip gulbių kūnai palaidoti lede. Taip, aš ir Tu.

Atsisakau.

Keliauju per tamsą. Tokią glotnią ir švelnią, visai kaip Tavo suknia tą nuostabią naktį. Stebiu laibus ir kreivus stuburus ištįsusius į dangų stebėti žvaigždėto dangaus. Aš geriu ir mėgaujuos tamsa, geltoniu padabintas pušų šaknis. Judu tolyn. Neriu į gilumas. Beldžiu. Tyla. Dar, sugniaužęs kruvinus krumplius, pabeldžiu. Tyla. Žinau kodėl - manyje seniai tyla. Svajonės ir norai. Variklis ir motoras. Tai lieka tik žodžiais ir niekieno atminty įamžintais vardais. Raudonis dingsta iš rankų ir persikelia į akis. Nebematyti net geltoniu išpuošto trinkelių grožio. Tik pavieniai akmenys, kurie, atrodo, pastatyti visai be reikalo. Čia Tu ir aš be reikalo, bet tik ne jie. Tašyti ir glotnūs. Juk ir mes turim patapti tokiais, kurie įlenda į tarpus, kaip tik tokie, bet be ataugų, be savo šaknų. Pritapti bene lygu pasiduoti. Kažkada tai padaręs tapsi kitu. Neišpildęs norų svetimų tapsi tik tuo pačiu. Niekas nieku, o ar verta būti nekilnojamu turtu? Atiduoti save nosių šluostymui, bet užsimerkti mirties ryškiausiai šviesai... Pasiskirti pačiam menkiausiam darbui lengviausia. Aukoti save - laidoti kito vardan. Grįžtu prie minties, kai buvai su suknia. Tamsoj, geidulingai žvelgianti, išsiplėtusiais vyzdžiais - Tu nebe ta. Aš aukojau save ir tiltus kėliau dangun. Tvirtinau stuburus apšviesdamas ryškiau šaknis. Tapau svetimas svajones pildančia, pilka, ruda, geltona auka. Matau kaip šaknys nyksta, kaip stuburas linksta, pamirštu kvėpuot ir uždūstu... Minčių tėkmėj paskendęs, lapų gausoj išsimaudęs, susiliejęs su raudono akmens atspalviu akių šviesoj. Vis dar, tiksliau, visuomet, paskendęs nebylioj vienatvėj.
Aš niekas iš nieko atėjęs. Man nieko nereikia ir nieko nenoriu. Man reikia išgirsti, kai šaknis Tu buvai.

Anarabėja.

Užmiegu. Atsikeliu. Užmiegu. Atsikeliu. Užmiegu. Atsikeliu. Ir aš tą patį jaučiu. Daugkart. Kartais per dieną po kelis kartus. Kas tuomet užstringa kaip nuolatos? Dingę detalės ir išblukę spalvos lydi kiekvieną mūsų.
Vienąnakt prabudo niekieno nežadinamas. Nusprendė paklyst, kojomis save valdyt: neryškios spalvos, prietema, gatvių šviesa. Blyksinčiais teleportiniais ženklais nusagstytos kryžkelės. Tik nužvelgia į tolstantį pakeleivį. Visiška ramybė ir tyla. Sunkūs batai verčia nepasislėpt garsų tamsoj. Nenaudėlis, ištvirkėlis klajoja gatvėm. Drumsčia mūsų ramų ir saldų miegą. Pasiklydus siela prigėrus visiškos laisvės vardan. Ir kitas tylos nusikaltėlis tolumoj sugriausmina savo barzdaskutės motorą. Mus vėl sutrukdo miego vardan. Paklydėlis šlubuoja toliau kaip lavonas. Pamestas, sumuštas ir visas perkreiptas nuo kontrastų gausos. Kelios akimirkos gali skirti nuo skurdžios šviesos sukiužusioj pirkioj, iki padebesių verandos. Tokiom naktim ir pamatai parduotą meilę, išduotus draugus ir sulaužytus pažadus. Pamatai gyvenimą, koks jis yra iš tikrųjų.
Išprotėjimas. Vienareikšmiškai. Nesusidorojimas. Graužatis. Gailestis, analizė, pyktis, meilė, geismas, begalinis noras... Tuštuma lydi Tave ir mane. Parduotoje tyloje pasmerkti.

H. Pėdos.

Rasos lašu įvardinsiu tekėjimo kryptį,
Kad žvaigždės save pamatytų, keliautų
Kartu į juodžemį tamsų ir drėgną.

Maitinsiu vandeniu, pagirdysiu sliekus,
Užpilsiu skysčiu giliausias žemės vagas
Iki pat viršaus, taip visiškai pilnai pilnas.

Auginsiu grūdą, kurį paskui pjaus negailėdami
Nieko ir nieko, ir stipriai nurėž galvas
Jaunas, ir dės mus į burną sakydami aš.

Viduj mus suvalgys kramtydami kūnus,
Rys, rys, rys, kol jie save pakratys -
Ne tavo, čia mano ir nieko - gamtos.

Tada mes tekėsim į žemės giliausias vagas.
Berankiai, bekojai - sugrįšim į pradžią
Globon šviesiausių naktų jaukumos.

Maskuoti likimą.

Galva tinsta nuo minčių. Nebepakeliu savo paties sukurto pertekliaus. Viskas, ką kiekvienas iš mūsų turi, tėra minties galia. Jei susigalvosi, kad gali nugalėti Marianų įdubą, tai kažkada tą ir įvykdysi. Jei susigalvosi, kad esi puikiausias meilužis, kažkada juo ir tapsi. Jei susigalvosi, kad esi niekas, tai ir tapsi niekuo, dulke. Visur yra tiesa. Sakysi požiūrio reikalas ką pasirinkti. Aplinkybės. Nulemia mūsų viską. Vakarienei valgysi kepsnį arba mėšlo krūvą. Tiesos nėra. Egzistuoja tik tarpsnis, kurį suprantam gyvenimu, nors esam įkalinti terminu 'pradžia ir pabaiga'.

Pripažinimas
Klaidų skaudžių.
Jas padarei
Be atodairos
Klupdamas
Nematydamas kitų žmonių skausmų,
Užjausdamas vien tik tai save,
Mintis ir giliausias kūno lentynas,
Nes iškraipei
Supratimą
Gyvo kūno
Švelnumą rytuos,
Kai lieti Ją pirštų galuos
Šviečiant saulei ant ledo
Skaidraus kaip sielos kapuos.
Kentėk
Per amžius
Skausmus
Tu vienas jausk.
Išvaduok
Ir mintis
Kaip paukščius į suterštą orą
Paleisk, kad uždustų, numirtų -
Pats save paskandinsi tamsoj.
Pripažinimas
Nebeišgelbės
Sielos kančios
Degsi per amžius, visados.

Vardu apsimeta paslaptis.

Laikas. Terminas, sąvoka ir tiesiog žodis, kuris nusako tiek daug, bet niekada nepaaiškina savo esybės. Laikas yra mūsų visų didžiausias draugas ir dar didesnis priešas. Juo nusakoma praeitis ir ateitis. Kuri ką tik atėjo, ir vėl ką atėjo. Kol visa tai perskaitai nežinia kelintąkart nukeliauji į ateitį. Kuo tai išmatuoti? Neįmanoma, nebent sugalvosi savo taisykles ir jų laikysies. Ne tik pats - dar ir kitiem primesi.
Besileidžianti saulė piešė sodrų oranžinės ir raudonos spalvos kokteilį danguje. Jos nė trupinio nesimatė, nes viską blokavo betono, plieno ir stiklo oranžerijos. Šviesią dieną sublizgėdavo ryškiomis korozijai atsparių dažų nuotaikomis. Tačiau dabar tai tebuvo liūdnas, vienišumo ir tuštumos kupinas vaizdas. Vienintelis pozityvus dalykas tapo tas, kad kažkur tarp visų krintančių šešėlių kur ne kur švietė elektriniai jonvabaliai. Tai buvo kažkieno namai. Tai, ką jie vadina namais. Kuriam laikui ir aš tai vadinau. Tačiau neskubėdama atslinko viską apgaubianti tamsa. Akimirką žiūrint į vieną ar kitą žiburį sukilo gužys ir spaudimas krūtinėje. Ne, ne mano namai, ne mano kūnas - tai ne aš. O kas tuomet? Vienišas jūreivis plaukiantis asfaltine jūra. Įkalintas tarp storo mūro. Be pradžios ir pabaigos. Niekaip nerandantis, o radęs po kelių minučių supratęs, kad vėl pametė. Toji laimė trunka trumpai. Be pradžios ir pabaigos. Tad spėk sugaudyt. Abi rankos kairios ir pagavo kažkas tolimas kitas...
Vienai akimirkai visiška tuštuma. Tu - niekas. Be kažko Tu niekas. Kažkam atsiradus vėl pasijauti niekas. Tai kas esi iš tikrųjų, jei viduj seniausiai esi niekas?