'}8-)'.

Žmonės išmokė mus visus griebtis šiaudo paskutinę minutę. Daryti tai tik tuomet, kai nėra kito pasirinkimo. Taip ir padariau. Prieš beveik keturis mėnesius.
Tuomet, kai Kalėdos turėjo tapti ramybės, saugumo ir vienybės simboliu, mane kaip niekad suspaudė vienatvė ir liūdesys. Galvojau, jog tai yra aukščiausio laipsnio ironija. Netikėjau, kad galiu taip lengvai pasiduoti melancholijai. Būtent dėl to pirmoji savaitė mano galvoje buvo tikrų tikriausia sumaištis. Ėjau ten, kur vedė kojos- beprasmiškai, betiksliškai, į niekur ir atgal namo. Tapau absoliutus robotas ir daugiau gyvenimo įkaitas nei teroristas. Tai per ilgai užsitęsė ir smegenys rado visus maršrutus bedugnės link. Aš eidavau ten, kur nusivesdavo gėrio iliuzija ir palikdavau kiekvienąkart vis daugiau ir daugiau savęs. Ištraukiau tai, ką vadinau savo gyvenimu, smulkmena, širdim, ištraukiau viską, ką turėjau kažką tokio elementaraus ir visiškai paprasto, bet kartu beprotiškai gero. Kažką tokio, kas suteikdavo šypseną. Galvojau, kad negali būti dar blogiau ir, pyst, kelienio trauma...
Bet aš čia. Rašau ir sakau, kad arba tai nebuvo mano paskutiniai šiaudai arba susipažinkite su nauju žmogumi.
'-Why did the chicken cross the road?
-To get to the OTHER side.' Get it?

||

Tomis naktimis, kai kūną aplankydavo vienatvė ir nemiga, aš atsiguldavau nuogas savo lovoje ir stebėdavau baltai nutapytas lubas. Kiekviena minutė slinkdavo vis lėčiau, kol pagaliau pasirodydavo baimė. Neskubėdama šnabždėdavo saldžią saldžią pasaką ir kiekvienąkart aš krisdavau į jos glėbį. Tada savo gyvenimo padarytų klaidų priminėja užgęsdavo...
Pyktis visada ateina po baimės ir kuo tampriau užtraukia užuolaidas. Tuomet jis ateina prie manęs gležno, prie to, kuris ką tik neteko kažko gero ir tikro, nesumeluoto. Suriša mano kojas ir rankas, užriša akis ir būtinai užčiaupia burną. Jis išsitraukia juodą tušą, žvakę ir vąšelį. Kol esu apsvaigęs jis pradeda mano kūną žymėti spalvoto deginimo metodu. Niekad nematuoju laiko, bet dažniau atrodo, jog jis tai daro per trumpai. Visgi šiokia tokia tendencija yra, nes pradėjus muistytis, rėkti ir maldauti, pyktis po kelių minučių paleisdavo gulėti vieną išvirtusiomis iš skausmo akimis.
Nežinau kodėl, tiesiog neapykanta ateidavo paskutinė ir pabaigdavo darbą. Ji nesismulkindavo ir nežaisdavo jokių žaidimų. Paprasčiausiai, ateidavo ir kankindavo pjaustydama ir degindama mano odą. Išeidavo tik tada, kai jai to pakakdavo. Ji buvo galva...

Exclamation.

'-Buvau akis įsmeigęs į saulę.
-Reikėjo palaukti nakties žvaigždžių.
-Aš negaliu laukti. Esu per mažas, kad galėčiau švaistyti savo sekundes beprasmiškai judėdamas į priekį. Kiekvienas turi savo Meką, kurioje gali apsilankyti kada tik panorėjęs. Manoji yra dangus...
-Dangus?
-Taip. Tik jis priverčia Tave suprasti, kad esi pernelyg mažas ir nuo pat gimimo sukaustytas, kad galėtum keisti viską iš esmės. Tik gimę jau būnam įkalinti gyvenime, bet ne tokiame, kokiame norėtume gyventi. Esi kada per visą naktį stebėjus dangų?
-Dar neteko...
-Pabandyk, verta. Stebi degančius dangaus kūnus ir supranti, kad sukiesi kaip sukasi planetos- apie savo ašį ir niekad negali nuslysti iš savo trajektorijos.
-Negalima gyventi išpažįstant tik tokią tiesą. Nejau manai, kad negali gyventi kitaip tik kažkieno sukurtu planu?
-O kas Tau sakė, kad aš gyvenu?..'

'Lead us to another day.'

Ačiū. Visoms. Visiems. Ačiū su didžiausia šypsena viduje.

|||

Mūsų gyvenimus stabdo tik vienas dalykas- baimė. Arba jų daugiskaita. Po didžiausios priešės seka kita- gėda. Kai šias dvi sujungi su stipriausiu, tarkim, pozityviu jausmu gali gauti širdies smūgį.
Nes Tu bijai pasakyti 'aš Tave myliu'. Net jei ir peržengtum šią ribą, atsirastų dar didesnė baimė. Tada pradedi eiti perfekcionizmo taku. Prisidarai gėdos nuvildamas patį brangiausią žmogų ir netenki visko, ką turėjai. Tada baigi žaisti 'o kas jei..?' žaidimą ir pasižadi daugiau niekada nesakyti melo. Užtrenki duris ir uždarai langus.
Smegenų aritmija priverčia gyventi kitaip- negyventi. Tą ir darau, nes bijau.