JMMS.

Pelenais išterliotos Tavo

Kadaise buvę saldžios

Iki kartumos, bet vis dar

Švelnios putlios lūpos.

Žaidi šypsenų žaidimą.

Tu žaidi.

Džiaugies pavasarine saule

Ir per purvinus sniegų takus,

Basom ledinėm kaladėm,

Tempiesi baltą medžio plokštę.

Žaidi ištvirkusį žaidimą.

Tu žaidi.

Tavo veidas traukia artyn,

Tavo žodžiai traukia artyn.

Akys žada tik malonų skausmą,

Bet dantys sako kitką.

Žaidi pašėlusį žadimą.

Tu žaidi.

O kuo Tu plokštę nudažysi?

Tavim dažyt ir nužudyt žadu.

Žadėk tik tą pat ir Tu,

Žadėk, kad niekad nebūsim kartu.

Žaidžiu šypsenų žaidimą-

Su Tavim žaidžiu.

 Ir su visiška ramybe, nes Tu taip pat su ja.

M.

Kur auksinėm gijom austa,

Kur vario ritės žiba naktim,

Moterys pamiršta savas raudas.

Išbrinksta jų veidai nuo ašarų karčių,

Taip pat kaip vėjas dingsta

Begaliniuos laukuos tarp rugių.

Jos nusirengs storas skaras

Ir bris atgal į motiną Žemelę.

Per vandenį jos švelniai bris.

We too feel alone.

Visi žmonės kažkada palieka. Toks yra mūsų būdas- palikti kitus. Ir aš paliktas esu. Ir pats palikęs esu.
Tai, kas mus verčia suktis ir gyventi. Tai, kas mus jungia. Tai, ko niekada nenorėjai pamiršti. Bet pamiršti, nes esi vienas iš visų. Kad ir koks būtum unikalus ir vienas, bet esi vienas iš daugelio. Aš esu vienas iš daugelio. Ne mane vieną paliko ir aš ne vieną palikau. Tik pasakyk, ar tai tikrai nėra svarbu? Ar nesvarbu tai, kad Tave paliko ir Tu palikai?
Su visiška tuštuma aš būtent dabar esu. Tai, kas gali mane gelbėti jau nėra su manimi. Kad ir kiek mes kovotume už tik pačius save ir keiktume kitus, mums reiks tų kitų. Ir tai tikrai yra skaudu, nes jų nėra. Su visiška tuštuma aš esu.