-Seniai Tave mačiau.
Dideliam kiekiui žmonių galėčiau tai ištarti. Sukiltų dar vienas gužys gerklėj, savotiškas kaltės jausmas. Milijonai minčių, o paties burna tik mėšlą pila vardan to, kad tik išpirktum kaltę. Kaltę, kurios galbūt seniai nebėra.
'Aš vėl neriu gilyn. Į Tave. Į Žemę. Į Saulę. Į save. Tuštumos. Pilni žali laukai. Senos kvadratinės dėžės. Didelės. Vidutinės. Mažos. Ten kiekvienoj esi tik pats Tu. Kurias paimti? Krentu. Vandeniu plaunu. Šveičiu vandeniu. Nebenoriu. Nereikia. Išeinu. Beprotis darbas - durnų žmonių išganymas. Džiaugiamės visi tokiu dušu. Noras. Ne vienas. Lendi labiau žemyn, nes Tau įkalta. Reikia. Būtina. Pavydėti. Net pačiam savo karūnos.
Ne tos dėžės. Moralė - negyva. Antisistema - motina.
Degino. Vis dar degina. Svilom. Rupūžė. Nesudegėm. Stovėjom kaip stovim. Dėžės čia pat. Gali būt. Nesulūžom.'
Pats nežinau kas ir kodėl. Gal žinot kaip išvaryt anglį iš vidaus?
