Žinau, kad aš Tau nepatinku. Abipusė simpatija aiški. Tiesiog atlikime viską grečiau ir susitikime tik tada, kai vėl reikės, gerai?
Keliavau, skridau į savo praeitį. Šlapiu ir spindinčiu nakties tamsoj asfaltu. Žalia. Raudona. Bėgau į minčių miškus ieškot savos tiesos. Atsakyt į klausimus, dėl kurių miegot ramiai aš niekaip negaliu. Akys pavargę, pasruvę raudonu kūno skysčiu. Tačiau užsimerkti jėgų nebeturiu. Kaip stulpai pakelėj, taip mano sielos vaiduokliai keliavo per gatvės žiburius. Viduj klykiau, rėkiau, o išorėj begėdiškai tylu. Užlipau į savo bokštą, perkračiau mintis. Prisiglaudžiau prie krašto ir laukiu, kas toliau man bus. Žemais balsais choras tyliai man galvoj groti pradėjo. Augo augo, kol prasidėjo tikrų tikriausia balsų audra. Skardumas priminė varnų krankesį ir snapais kapojamų skardinių namų palangių garsus. Galvojau niekad neužtils, supliš galva. Surakino ir sukaustė mano kūną nebyli tyla. Gulėjau sustingęs sniego krūvoj. Kaip kiaulė šnopavau ir šiltą garą pūčiau. Rankomis tvirtai suspaudžiau savo plaukų likučius ir paprašiau balsų nustot. Gilus kvėpavimas... Ir aš vėl čia. Su atsakymų lavina. Bet nė velnio nepaiaiškėjusia tiesa.
Kiekvieną naktį šaukiu ir klausiu: kas Tu, kas Tu?! Kiekvieną dieną bandau tapti tuo, kas esi Tu.
