Taigi, kas yra gyvybė? Tai ugnis, žemė, vanduo ir oras. Visgi yra kažkas daugiau nei tik tai. Gyvybė yra biologija. Paprasta supratimo sąvoka, kad visa, kas juda, yra gyvybė. Net nepradėsiu šnekėti apie tą gyvybę, kuri mus nuvaro į mirtį ir kartu padeda suvirškinti gyvenimą. Tiksliau, gyvenimo mestus iššūkius. Kad ir kokia tai būtų plati sąvoka, gyvybė nėra lygi gyvybei. Juk Mario kažkada miršta. Juk augantis medis vidury laukų taip pat yra gyvybė. Absoliutaus perfekcionizmo simbolis, kuris turėtų būti mums pavyzdys. Visgi jis irgi, kaip santechnikas iš Italijos, miršta. Tuomet iš medžio stiebo išpjauta lenta virsta ne gyvybe. Medis miršta suteikdamas mūsų gyvybėms naują prasmę.
Būtinybė išgyventi bet kokia kaina tampa mūsų beprasmio gyvenimo vedliu. Noras išsaugoti ją- savo paties gyvybę- įprasminamas kitos gyvybės žudymu ir sunaikinimu. Tai yra pilnai pateisinama, nes mes esam žmonės. Galvodami, jog esame visa galva, šaka, bakterija aukštesni nei kita rūšis, mes pastatome save į pačios protingiausios gyvybės Žemėje poziciją. Viskas atrodo taip logiška, suprantama ir gražu bet ne man.
Žmogus, be jokios menkiausios abejonės, yra gyvybė. To nuginčyti neįmanoma. Tačiau kokią vertę turi žmogus? Kiek jis vertas, kaip atskiras individas, būti pavadintu gyvybe? Ir galiu drąsiai atsakyti, kad tai vos vienas kitas, kuris sugebėjo pateisinti savo egzistenciją. Tai tas, kuris sukūrė daugiau gėrio, o ne blogio. Aš tikiu, kad mintyse (ar garsiai dabar pat) juokiesi iš manęs. Gali pabaigti, nes aš, lygiai taip pat kaip ir Tu, nesu gyvybė. Vien tik idėja, kad gyvybė, kaip ta plati plati sąvoka, gali egzistuoti be jokio kito racionalaus paaiškinimo, varo mane iš proto. Tai turėtų daryti ir Tau. Pagalvok apie žmogų. Ne apie tą, kuris ką tik nulipo nuo medžio ir pradėjo vaikščioti stačiomis. Kalbu apie dabartį. Bent jau viena mintis (kartu ir pavyzdys, kurią supras daugelis) tikrai yra paprasta: mes sukurti nebūti vienišiais, o nuolat ieškoti kitos gyvybės, kito žmogaus, kuris užpildytų mūsų beprotišką sielos tuštumą. Bet prigimtis niekad nepaliks- kad ir kiek norėsi rasti 'savo' gyvybę, bent jau karts nuo karto Tave pašauks įgimtas ir genuose paslėptas gamtos šauksmas pabūti vienam. Taip, kaip gyvybė ir prasidėjo, ir tęsėsi, ir išsivystė- iš vienumos, iš vieno, o ne daugumos. Tad mūsų dabartinė kolektyvizacija (įmonės, kompanijos, koncernai ir t.t.) ir noras nuolat viskuo dalintis (socialiniai tinklai, telefonai, televizorius ir t.t.) visiškai neatspindi mūsų pradmenų: vienatvės ir noro būti kuo arčiau žemės. Natūralaus pripažinimo, kad esame Žemės vaikai, tarsi jos marionetės: mes iš ten atėjom, ten gyvenam, ten nueinam.
Kad ir kaip aš nekenčiu, praktiškai, kiekvieno žmogaus Žemėje, įskaitant save, negaliu juo nesižavėti. Būti tokiai sudėtingai būtybei, priklausyti tokiai rūšiai, kurioje kiekvienas yra vis kitoks, yra tiesiog nuostabu. Net pats stebiuosi, kaip įmanoma nekęsti, norėti užmušti... O tuo pat metu norėti pagarbos, pripažinimo tarp kitų individų, bet svarbiausia- surasti tokią pat, savęs vertą gyvybę vis dar išliekant tuo Žemės vaiku, kuris tupi vienas. Žmogus yra nuostabi gyvybė.
