Nužiūrinėjo. Tamsiai rudos akys. Žvelgė tiesiai į mano nuogą ir nuo šalčio virpantį kūną. Ji pasidabinus juoda. Paskendus savo paties išpūstuose dūmuose. Lėtai ir godžiai merkė akis, kurias kiekvienąkart buvo sunkiau įžiūrėti. Neskubėdama, kas akimirką vis tempdavo gražų nėrinį žemyn. Juodą. Krauju išteptą. Ramiai, be jokio netikslingo rankų virpėjimo. Akys keliaudavo kaip saulė nuo ryto iki vakaro: aukštyn ir žemyn, nuo mano basų pėdų sniege iki aukščiausiai styrančio plauko galiuko. Tai buvo, tarytum, skanios vakarienės kvapo jutimas. Tik šįkart vakariene tapau aš, visas sustiręs ir drebantis. Beskonis, be savo kūniško kvapo.
Neįžiūrėjau nei vienos raukšlės. Jos oda buvo nepriekaištingai lygi ir švelni, o Ji pati - ką tik pražydus rožė. Jaučiau vaikystę vėl sugrįžtant. Viliojo kaip tyras vanduo karščausią liepos dieną. Savo dievišku pilnatvės veidu. Tačiau visiškai rami, be emocijos. Leido jausti tik tai, ką pats norėjau pajusti. Tyliai sudėdama lūpas nusiuntė dūmų desantą naikinti manosios esybės. Kaip nepriekaištingai atrodė simetriškai judėdami skruostai. Taip kruopščiai, taip atsakingai ir tiksliai. Jos strėlė galop pasiekė mane. Iškart pajaučiau sprogstančių beržų pumpurų ir nupjautos žolės kvapą. Suklupau. Šaltą galvą laikiau pakėlęs, kol Ji braukdama savo aukštakulnius per sniegą, priėjo prie manęs. Sulenkė savo nepridengtus kelius. Gėrėjosi savo vakarienės baime ir skausmu. Toliau tirštais dūmais svaigino paliegusį, jau bedvasį ir besielį kiautą. Lygiai taip pat, lyg degintų inkilą paukščiui išskridus.
Meilės telpa tiek pat, kiek ir neapykantos. Aš tiek pat noriu vėl pamatyti Jos veidą, kiek ir noriu jį supjaustyti ir sušerti skruzdėlėms.
