I wear Your gifted snowflakes.

As a sign of Love,
As a sign of pureness,
As a sing of You.

Gee & oh my!
I never thought I would
Care 4 Your Love,
Care 4 all that Silence

We shared under
The sunlight bridge.
Take me home
With You tonight.

G, You inspire me. And I cannot take my smile away from my face :)

.

Kaip buvo smagu apsimetinėti. Kaip smagu matyti žmones, kurie nuoširdžiai tiki, jog jiems linki gero, jog džiaugiesi kažkuo svarbesniu nei dulke ant stalo. Ne, man tikrai niekas nerūpi. Mano vidus visiškai tuščias, bet neramus. Ramybės nežinau kiek laiko neturėjau ir nežinau kiek dar laiko kęsiu šitą kartų skonį burnoje...
Žinau tik tiek, kad kažkur vaikšto ilgakasė, kuriai reikia manęs, o man- jos. Ji irgi jaučia kartų skonį. Ji irgi tokia pat mirus nuo pasaulio kaip ir aš...
Ir visgi pagalvojus kyla mintis "O koks bl*t skirtumas?". Niekam neįdomus dabar, kažin ar būsiu vėliau įdomus. Kam reikalingas žmogus, kuris sėdi prie stalo ir negali ištarti nė vieno svarbaus ar įdomaus žodžio? Sakau, visiškai sutuštėjau ir susvetimėjau.
Stengiausi būti toks geras kitiems, o kiti man vis dar apspjaudo veidą. Nieko tokio. Blogiausiu atveju, pradėsiu ant kiekvieno kampo spjaudyti savo juodą vidų, gal kas tada supras, kad tik tiek iš manęs naudos.


ARBA

Gavau grūstuvę dovanų. Baltą, storą, didoką, naują. Tikiuosi, kad ateity ji ir bus mano raktas. Kaip dabar mano raktas į viską gyvenime yra muzika.

Whatever...

Man tapo nebesvarbu tai, ką galvoja kiti. Jie galvoja, o aš- žinau. Susitaikykit, čiulpėdros. Saldainių čiulpėdros.

FFF.

Man pradeda patikti mūsų pačių sukurtas negatyvus pasaulis. Visi liūdi ir nei vienas nesistengia pakeisti savęs ar kitų. Pakeisti pasaulio. Ir tai taip nuostabu, taip atrodo žmogiškai natūralu nusispjauti ir daugiau nebesistengti. Net vemti verčiat mane taip nuostabiai elgdamiesi. Visgi džiaugiuosi, kad ir vemdamas turiu iškęsti jūsų pasaulius, kuriuose lūžta nagai, kava būna per šalta, virėjas makaronus restorane išvirė per daug ištižusius... Žinau, kad visad galiu išvemti savo tokį pasaulį matydamas jus ir viduj pasilikti tik kvailu laikomą optimizmą ir geranoriškumą. Žinoma, ne visiems.
Iš čia iškyla ir šalutinis poveikis. Kitus liečiančios problemos ar net patys žmonės man tampa kaip daiktai: noriu išmetu, noriu pasilieku, noriu suvalgau ir išvemiu. Dėl to jau kilo bėdų, bet tai ir padėjo atrasti tikrus žmones, o ne apsimetėlius. Dėl to nusprendžiau, kad išsivemti verta.
Pabaigai. Atsiminiau tokį filmą apie 'mūsų išganytoją Kristų'. Įdomus faktas, kad daugumai žmonių avelių ganytojas vis dar patinka, jį visi užjaučia, nes mirė siaubinga mirtimi, nebuvo pripažintas tinkamai ir pasaka be galo prasideda. Tačiau kiek tokių melagių žino apie kryžiuočių žygius, persekiojimus, kankinimus ir pasirinkimo laisvę: tikėk nauju dievu arba mirsi? Eik savo, o ne kito keliu.