They see me rollin'!

Persikelti kiaurai per sienas. Bėgti iš džiaugsmo ir skausmo, kad tik galėtum darkart pamatyti gabalėlį tikro šalto rudens dangaus spindesio. Atsipalaiduoti ir ignoruoti Tau nepatinkančią realybę: klausant minimalizmo šokti sambos ritmu, grojant roką įsivaizduoti, kad 'kali' metalų metalą, apsimesti, jog nieko neįvyko, kai taip sunku. Ech, bet aš čia. Mano drauge klajūne, vienintele, kuri dabar suteiktų man pigios šilumos, aš atbėgu pas Tave su savo srautu minčių, kad 'galėčiau priglust prie Tavųjų pečių'. Visgi man nė motais kas Tu, kieno, kokį žaidimą žaidi šiuo metu, bet visgi aš Tave m...
(net negalvokit lipdyt savo banalias pabaigas)

SS.

Aš taip stipriai norėčiau
Pamiršti Tave,
Bet vis dar valdai mane.

Naktys bemiegės
Ir sodrus kavos kvapas
Visad primena man Tave.

Didžiausią skausmą patirti,
Didžiausią badą iškęsti,
Vis tiek Tu ne čia.

Kankinio kūnu virpėsiu,
Niekad Tavęs neišsižadėsiu.
Prašau, nebūki tik mano.
***
Dvilypumas tąso mano kūną į gabalus. Didelius gabalus ir žinau, kaip puikiai žinau, kad Tu skaitydama, mane po sakinį praversdama, nustumi į šoną ir tik dar labiau kvatojies. Šįkart aš tapau vėžiu be savo kiauto, beprotiškai pažeidžiamas, suvartomas, sustumiamas... Visaip kaip iškoneveikiamas. Negaliu Tau dėkoti už žemiškus dalykus, nors taip noriu, taip negaliu, taip vidų mano spaudžia. Mes gyvenam vieni kitiem ir tik sau. Niekaip nesuderinamus dalykus mes visad bandom išspręst. Žinau, kad juokies, žinau net kaip Tu juokies, žinau, kad skaitydama nesiilgi manęs. Pupa, pupuli, pupyte, mažuli, aš visad mylėjau tiek pat, kiek nekenčiau Tavęs. Tu nuolat užjauski tuos, kurie negauna pagarbos.
Išnykti nuo Žemės paviršiaus. Skrajoti po Mėnulio kanjonus, keliauti per Jupiterio audras ir galop vis tiek valgyti ledus karštą vasaros dieną parke. Vienam. Su savim.

I'll burn Your house on sunday.

Ach, mano miela sena drauge. Kaip seniai mes buvom kartu. Visad aplinkui, visad ratu vienas apie kitą, bet niekad nebuvom kartu. Neliūdžiu, žinoma, tik džiaugiuosi.
Klausiau aš kartą Tavo vidinio balso ošimo. Vietomis tokio lygaus ir tylaus, tokio tyro ir gero, kaip skamba pati ploniausia arfos styga kliudyta ne nagučiu, o vien tik piršto mėsyte. Taip minkštai Tu paskutinįkart man dainavai anuomet. Ir taip gera buvo jausti Tavo kietą kūną. Visai kaip storą medžio gabalą ar netgi rąstą. Kažkada buvai tokia daili ir nenuslopinta. O dabar tik pažiūrėk kaip žmonės Tave nutarkavo savo kalbos obliais, kaip jie ir pati sau prismaigstei gyvenimo varžtų, kad tik niekur nenubėgtum, kad tik būtum įtempta kaip styga. Plona, perdžiūvus ir nė kiek nepasidažius styga. Bent dabar esi tikra, bent dabar nesi iliuzija, kurią vaidinai ar bandei vaidinti. Ir taip, aš girdėjau Tave klykiant iš skausmo, kai lupo Tavo odą, kai pergręžė Tavo kaulus, kai kalė Tave prie metalo ir statė į rėmus. Aš viską girdėjau ir man Tavęs buvo gaila, nes galėjai rinktis kitą kelią, bet pasirinkai teikti eilinę naudą, eiliniam žmogui.
Supūk. Aš Tavęs nepamiršiu, styga. Aš Tau niekas ir Tu man niekas. Ateisiu Tavęs kada nors aplankyti, kai pūs stiprus šiaurės vėjas, bet aš tik žiūrėsiu. Kaip Tu pūni.

P.S. O taip, aš vėl grįžtu.