Neplanuota minčių sinchronija.

Aš būsiu tas baltas popieriaus lapas.

Tas, kuris yra visiškai tuščias.

Tik suglamžytas baisiai galbūt,

Ir vietom išpurvintas, bet dar baltas.

Ir aš būsiu tas lapas, kuris bus pirmas.

Aš būsiu tas, kuris neleis Tau pasiekt,

Neleis Tau pasiekt kitų lapų baltų.

Ir Tu taip stipriai nekęsi manęs.

Bet aš vis tiek mylėsiu Tave paslapčia,

Nes Tu liesi mane kiekvienąkart,

Kiekvienąkart, kai sieksi kito lapo balto.

Aš leisiu Tau glamžyt mane stipriai,

Ir aš nepyksiu, kai purvinsi mane,

Aš mylėsiu, nes Tu liesi mane.

* * *

Ir vėl aš pradedu nuo nulio bėgti,
Save tamsiam pasauly giliai paslėpti.
Kur mano pėdos ar bėdos pašėlę lakstė,
Negalvojau apie žiemą - vėl vidų drasko.

Mačiau, kaip keitėsi pilki žmonių veidai,
O aš tik stoviu įkaltas nekaltai.
Kišai po presu - esu sumaltas,
Bet visad būsiu Tavo baltas.

Tai tik nuotrupa.

Nutinka žmonėms įdomūs dalykai. Gyvenimiški. Kartais, atrodytų, visiška kasdienybė teka savo sena ramia vaga, bet pagalvoji: "Kokių buvo gražių mažų dalykėlių per vieną dieną sukurta". Įdomus dalykas, kai pradedi sverti kiek kartų per dieną nusišypsojai ir kiek kartų buvai visiškai paniuręs. Tarsi būtum iš vidaus juodai nusidažęs. Tuomet supranti, kad patyrei kažką gero. Galbūt labai menko, bet dienos pabaigoje gyvybę saugančio. Patyrei kažką įdomaus, netikėto ir visgi mielo. Tačiau man vis dar keista kokiu greičiu juda žmogus vienur be saiko pirmyn, kitur be saiko atgal, bet sugeba pajausti kažką gero. Kitaip tariant, nepraleidžia pro akis ir ausis tuščiai. Žinau, kad tikrai supranti mane, drauge.
'Kelionė trunkanti jau daugiau kaip dvylika valandų, besitęsianti per ketvirtą šalį ir jaučiu kaip mano vienišo minčių srautas tenkina mane. Dabar prie manęs nieko nėra. Esu tik aš. Visą situaciją bendrai gelbsti karts nuo karto pasigirstantis seno gero roko kūrinys, bet dar labiau šimtai, gal net tūkstančiai, žvaigždžių. Jos tapė nuostabų vaizdą danguje. Tarsi ore įšalusios snaigės pakabintos gerokai aukščiau mūsų bambų. Kad jūs būtumėte matę mėnulį, naktinio dangaus karalių, tarp tų visų mažų spindulių danguje. Beprotiškai juodame, tarytum, varnos plunksna, danguje. Kai iš tikrųjų suvoki tai, į ką žiūri, labai pagarbiai nuleidi galvą žemyn. Dulkės.
Skrieji ir riji kilometrą po kilometro, bet manęs mašinoje nėra, nes čia man nepatinka. Aš vis dar ten pat, bet fiziškai toli kaip mėnulis su visom žvaigždėm. (Supraskite teisingai, aš nesiskundžiu, tai buvo visiškai kitoks 'įdomus dalykas'). Nors ir buvau pakeliui į kitą pasaulį, tarsi skriečiau į dangų, bet žinau, kad mane pasitiks tik raudoni nusmailinti velnio ragai ir nenutylantis pašaipos juokas. Lygiai taip pat ten nenoriu, kaip ir visos tos žvaigždelės nenori nukristi ar užgęsti. Nes mes vienodai esam iš to paties drėbti. Kiekvienas galime šviesti ir dar labiau.
Namai - aš parkeliauju pas jus.'

Sunku, kai Tavo galvoj auga didelis auglys.

Keistai čia.

Nuo ko čia pradėti net nebežinau. Nepyk, kad užmiršau ir apleidau Tave, mano mielas drauge. Tiek visko daug, taip sočiai prikrauta, o dar buvo iškepta su tikrai per daug aliejaus... Riebūs minčių šuoliai ir nieko nevystymas iki Tavo lygmens.
Kaip niekad susidomėjau šiemet žmogumi. Nemaloniausia, žinoma, buvo pripažinti tiesą. Man ji pasirodė per daug nešvari ir niekaip negalėjau patikėti, kad aklai gyniau neteisingą pusę. Nors turbūt taip buvo ne visuomet. Dalykai, kuriuos papasakoja žmonės žmonėms apie žmones metų metus atgal, parskrieja bumerango greičiu į patį dešimtuką: tartum viskas pagal planą. O tuomet pasidaro įdomu jau ir save stebėti, kai atsipeikėji iš šoko ir pradedi viską vertinti iš dalies lengvabūdiškumą smerkiančiomis akimis. Pastebi, kad metai nieko nepadarė ir nepakeitė. Tolimesni karjeros metai neįmanomi. Tik, kas be ko, ne darbdavio, o darbuotojo užgaida, supranti?
Be visų kitų tokių nemalonių dalykų yra geroji medalio pusė. Žmonės vis dar mane nustebina ir maloniai nustebina. Net elementariausias pokalbis apie gyvenimą palieka mane užkerėtą. Kai atsiveri ir Tau atsiveria, kai žmogaus net tinkamai nepažįsti, kai gali atiduoti visą save verbaline išraiška ir pasijusti lengvesniu. Galbūt dėl tos komunikacijos aš kiek apleidau Tave. Tačiau tai visiškai pravertė, dabar galiu gyventi daug ramesne širdimi.
Ir tai dar kita tema, bet noriu šiek tiek pasigirti. Supratau, kad karma yra kalė, bet jei ją vertinsi ne kaip kalę - smarkiai atsidėkos. Būti geresniu ir padėti kitiems man jau seniai atsipirko. Dabar bent jau vaikštau su švaresne sąžine. Taip taip, dar ją turiu...

Keista čia. Prieš miegą.

Visos dalys. Visos.

Taigi, kas yra gyvybė? Tai ugnis, žemė, vanduo ir oras. Visgi yra kažkas daugiau nei tik tai. Gyvybė yra biologija. Paprasta supratimo sąvoka, kad visa, kas juda, yra gyvybė. Net nepradėsiu šnekėti apie tą gyvybę, kuri mus nuvaro į mirtį ir kartu padeda suvirškinti gyvenimą. Tiksliau, gyvenimo mestus iššūkius. Kad ir kokia tai būtų plati sąvoka, gyvybė nėra lygi gyvybei. Juk Mario kažkada miršta. Juk augantis medis vidury laukų taip pat yra gyvybė. Absoliutaus perfekcionizmo simbolis, kuris turėtų būti mums pavyzdys. Visgi jis irgi, kaip santechnikas iš Italijos, miršta. Tuomet iš medžio stiebo išpjauta lenta virsta ne gyvybe. Medis miršta suteikdamas mūsų gyvybėms naują prasmę.
Būtinybė išgyventi bet kokia kaina tampa mūsų beprasmio gyvenimo vedliu. Noras išsaugoti ją- savo paties gyvybę- įprasminamas kitos gyvybės žudymu ir sunaikinimu. Tai yra pilnai pateisinama, nes mes esam žmonės. Galvodami, jog esame visa galva, šaka, bakterija aukštesni nei kita rūšis, mes pastatome save į pačios protingiausios gyvybės Žemėje poziciją. Viskas atrodo taip logiška, suprantama ir gražu bet ne man.
Žmogus, be jokios menkiausios abejonės, yra gyvybė. To nuginčyti neįmanoma. Tačiau kokią vertę turi žmogus? Kiek jis vertas, kaip atskiras individas, būti pavadintu gyvybe? Ir galiu drąsiai atsakyti, kad tai vos vienas kitas, kuris sugebėjo pateisinti savo egzistenciją. Tai tas, kuris sukūrė daugiau gėrio, o ne blogio. Aš tikiu, kad mintyse (ar garsiai dabar pat) juokiesi iš manęs. Gali pabaigti, nes aš, lygiai taip pat kaip ir Tu, nesu gyvybė. Vien tik idėja, kad gyvybė, kaip ta plati plati sąvoka, gali egzistuoti be jokio kito racionalaus paaiškinimo, varo mane iš proto. Tai turėtų daryti ir Tau. Pagalvok apie žmogų. Ne apie tą, kuris ką tik nulipo nuo medžio ir pradėjo vaikščioti stačiomis. Kalbu apie dabartį. Bent jau viena mintis (kartu ir pavyzdys, kurią supras daugelis) tikrai yra paprasta: mes sukurti nebūti vienišiais, o nuolat ieškoti kitos gyvybės, kito žmogaus, kuris užpildytų mūsų beprotišką sielos tuštumą. Bet prigimtis niekad nepaliks- kad ir kiek norėsi rasti 'savo' gyvybę, bent jau karts nuo karto Tave pašauks įgimtas ir genuose paslėptas gamtos šauksmas pabūti vienam. Taip, kaip gyvybė ir prasidėjo, ir tęsėsi, ir išsivystė- iš vienumos, iš vieno, o ne daugumos. Tad mūsų dabartinė kolektyvizacija (įmonės, kompanijos, koncernai ir t.t.) ir noras nuolat viskuo dalintis (socialiniai tinklai, telefonai, televizorius ir t.t.) visiškai neatspindi mūsų pradmenų: vienatvės ir noro būti kuo arčiau žemės. Natūralaus pripažinimo, kad esame Žemės vaikai, tarsi jos marionetės: mes iš ten atėjom, ten gyvenam, ten nueinam.
Kad ir kaip aš nekenčiu, praktiškai, kiekvieno žmogaus Žemėje, įskaitant save, negaliu juo nesižavėti. Būti tokiai sudėtingai būtybei, priklausyti tokiai rūšiai, kurioje kiekvienas yra vis kitoks, yra tiesiog nuostabu. Net pats stebiuosi, kaip įmanoma nekęsti, norėti užmušti... O tuo pat metu norėti pagarbos, pripažinimo tarp kitų individų, bet svarbiausia- surasti tokią pat, savęs vertą gyvybę vis dar išliekant tuo Žemės vaiku, kuris tupi vienas. Žmogus yra nuostabi gyvybė.

It's rainin', buddy.

Mano senas drauge, kaip aš seniai pas Tave lankiausi...
Minčių tūkstančiai ir aš nei vienos iš jų nepagaunu. Tai lyg vaikytis kiekvieną avilio bitę ir dėti į skirtingą stiklainį. Toks aš esu. Kupinas nebaigtų idėjų ir darbų, besistengiantis surasti save ir ieškantis atsakymo į klausimą kaip nepražūti, kai jau esi miręs viduje. Pasaulio supratimas nuolat keičiasi ir nebežinau, kur ieškoti savos tiesos. Greičiausiai pagaliau ateina suvokimas, kad jos tiesiog nėra. Teisybė tiesiog pavargo ir išėjo namo į gūdžius miškus ilsėtis iki tol, kol žmonės ją šauks kiekvienądien, o ne tik tada, kai jos žūtbūt reikia. Toks yra mūsų dabartinis pasaulis ir jo sukurta laimės idilė- besaikis vartojimas bet kokia kaina.
Pagalvojau, kad esu labai mažas, nors ir vienintelis toks, bet mažas. Visai kaip muilo burbulas išpūstas ryškiai saulėtą dieną parke. Taip lėtai lėtai skrosdamas orą aš keliauju į Jos glėbį. Džiaugiuosi skaisčiais spinduliais, kurie nudažo įvairiausiom spalvom tą lengvą it pienės pūkas kūną. Bet žinau, kad aš visas permatomas. Kiaurai nuspėjamas ir perregimas kaip šaltas sustingęs stiklas. Žinau ir tai, kad galiu Jos niekad nepasiekti ir tai manęs nė kiek nebaugina, nes mano gyvenimo tikslai gali pasikeisti kaip ir vėjo kryptis. Baisiau, kad Ji visgi mane pagaus ir daugiau nepaleis. Baisiau, kad Ji mane sutraiškys ir liksiu tik, geriausiu atveju, tik muilina dėmė ant jos rankovių. Kitavertus, kodėl nebijoti? Juk saulė man stovi už nugaros ir aš dar turiu vėją. Ir aš vis dar nepraradau savęs.
Taip pat galima greitai išnykti, kaip ir atsiradai. Lygiai taip pat, kaip ir tam mano draugui, ponui Muilo Burbului. Arba, kad suprastum ir Tu, ponui Gyvenimui.

Sweet.

Tai- nesibaigiančių destrukcinių pokalbių naktis apie kosmosą. Kiekvienas iš mūsų sėdime skirtingose planetose užsirakinę ir tik davę leidimą sau ar kitiems prieiname vieningą nuomonę. Stebuklai gi. Tokiu dabar esu labiau patenkintas ir laimingas.
'Sun is shining,
The wheather is sweet.'

Pavasaris.

Keistas jausmas apima, kai pajauti vėl ateinantį pavasarį. Maloniai vėsaus oro gūsis gaivina Tavo pavargusią po žiemos veido odą. Ji įgauna vis šiltesnę spalvą ir plaukai ima spindėti nuo vos kyšančios saulės. Matau akyse keistą jausmą, kurį paaiškinti žodžiais yra išties nelengva.
Tai ne drąsos, bet ryžto turintis žvilgsnis. Sekantis Tave ir juntantis kiekvieną norą, kurį, atėjus tinkamai akimirkai, labai gerai išpildo. Aisbergų ten daug, bet ne tiek, jog neįžiūrėčiau Jos norų ir dalinių troškimų. Noro niekad nepralaimėti ir pažinoti save: nepamiršti savo kainos ir ją didinti. Ir žinote ką? Ji moka tai daryti. Ji moka statyti daug ir nuolat rizikuoti. Ji laimi. Nes nebijo rizikuoti ir eiti pirmyn. Tačiau neskuba sukti viena ar kita linkme 'tiesiog' principu. Dėl to Ji laimi. Džiaugsmas atsiranda ramiame veide, o akyse nušvinta tik banga gėrio ir rūpesčio per užstingusias ledo upes ir ežerus, per visus aisbergus. Ji išnyksta.
Labai netikėta ir smagu matyti žmones taip pat greitai pasikeičiančius, kaip mūsų orai: saulė, vėjas, debesys, lietus, kruša, sniegas, debesys, saulė. Skirtumas tik tas, kad šie pokyčiai įvyksta per dieną ir mums beprotiškai keista. Žmogui savaitė ir stebimės kaip taip greit...

Take me to Your Omega Point...

Gruodžio mėnesis,
Bet man nešalta viduje:
Sušildei taip,
Kaip sprogsta žvaigždės danguje.

'}8-)'.

Žmonės išmokė mus visus griebtis šiaudo paskutinę minutę. Daryti tai tik tuomet, kai nėra kito pasirinkimo. Taip ir padariau. Prieš beveik keturis mėnesius.
Tuomet, kai Kalėdos turėjo tapti ramybės, saugumo ir vienybės simboliu, mane kaip niekad suspaudė vienatvė ir liūdesys. Galvojau, jog tai yra aukščiausio laipsnio ironija. Netikėjau, kad galiu taip lengvai pasiduoti melancholijai. Būtent dėl to pirmoji savaitė mano galvoje buvo tikrų tikriausia sumaištis. Ėjau ten, kur vedė kojos- beprasmiškai, betiksliškai, į niekur ir atgal namo. Tapau absoliutus robotas ir daugiau gyvenimo įkaitas nei teroristas. Tai per ilgai užsitęsė ir smegenys rado visus maršrutus bedugnės link. Aš eidavau ten, kur nusivesdavo gėrio iliuzija ir palikdavau kiekvienąkart vis daugiau ir daugiau savęs. Ištraukiau tai, ką vadinau savo gyvenimu, smulkmena, širdim, ištraukiau viską, ką turėjau kažką tokio elementaraus ir visiškai paprasto, bet kartu beprotiškai gero. Kažką tokio, kas suteikdavo šypseną. Galvojau, kad negali būti dar blogiau ir, pyst, kelienio trauma...
Bet aš čia. Rašau ir sakau, kad arba tai nebuvo mano paskutiniai šiaudai arba susipažinkite su nauju žmogumi.
'-Why did the chicken cross the road?
-To get to the OTHER side.' Get it?

||

Tomis naktimis, kai kūną aplankydavo vienatvė ir nemiga, aš atsiguldavau nuogas savo lovoje ir stebėdavau baltai nutapytas lubas. Kiekviena minutė slinkdavo vis lėčiau, kol pagaliau pasirodydavo baimė. Neskubėdama šnabždėdavo saldžią saldžią pasaką ir kiekvienąkart aš krisdavau į jos glėbį. Tada savo gyvenimo padarytų klaidų priminėja užgęsdavo...
Pyktis visada ateina po baimės ir kuo tampriau užtraukia užuolaidas. Tuomet jis ateina prie manęs gležno, prie to, kuris ką tik neteko kažko gero ir tikro, nesumeluoto. Suriša mano kojas ir rankas, užriša akis ir būtinai užčiaupia burną. Jis išsitraukia juodą tušą, žvakę ir vąšelį. Kol esu apsvaigęs jis pradeda mano kūną žymėti spalvoto deginimo metodu. Niekad nematuoju laiko, bet dažniau atrodo, jog jis tai daro per trumpai. Visgi šiokia tokia tendencija yra, nes pradėjus muistytis, rėkti ir maldauti, pyktis po kelių minučių paleisdavo gulėti vieną išvirtusiomis iš skausmo akimis.
Nežinau kodėl, tiesiog neapykanta ateidavo paskutinė ir pabaigdavo darbą. Ji nesismulkindavo ir nežaisdavo jokių žaidimų. Paprasčiausiai, ateidavo ir kankindavo pjaustydama ir degindama mano odą. Išeidavo tik tada, kai jai to pakakdavo. Ji buvo galva...

Exclamation.

'-Buvau akis įsmeigęs į saulę.
-Reikėjo palaukti nakties žvaigždžių.
-Aš negaliu laukti. Esu per mažas, kad galėčiau švaistyti savo sekundes beprasmiškai judėdamas į priekį. Kiekvienas turi savo Meką, kurioje gali apsilankyti kada tik panorėjęs. Manoji yra dangus...
-Dangus?
-Taip. Tik jis priverčia Tave suprasti, kad esi pernelyg mažas ir nuo pat gimimo sukaustytas, kad galėtum keisti viską iš esmės. Tik gimę jau būnam įkalinti gyvenime, bet ne tokiame, kokiame norėtume gyventi. Esi kada per visą naktį stebėjus dangų?
-Dar neteko...
-Pabandyk, verta. Stebi degančius dangaus kūnus ir supranti, kad sukiesi kaip sukasi planetos- apie savo ašį ir niekad negali nuslysti iš savo trajektorijos.
-Negalima gyventi išpažįstant tik tokią tiesą. Nejau manai, kad negali gyventi kitaip tik kažkieno sukurtu planu?
-O kas Tau sakė, kad aš gyvenu?..'

'Lead us to another day.'

Ačiū. Visoms. Visiems. Ačiū su didžiausia šypsena viduje.

|||

Mūsų gyvenimus stabdo tik vienas dalykas- baimė. Arba jų daugiskaita. Po didžiausios priešės seka kita- gėda. Kai šias dvi sujungi su stipriausiu, tarkim, pozityviu jausmu gali gauti širdies smūgį.
Nes Tu bijai pasakyti 'aš Tave myliu'. Net jei ir peržengtum šią ribą, atsirastų dar didesnė baimė. Tada pradedi eiti perfekcionizmo taku. Prisidarai gėdos nuvildamas patį brangiausią žmogų ir netenki visko, ką turėjai. Tada baigi žaisti 'o kas jei..?' žaidimą ir pasižadi daugiau niekada nesakyti melo. Užtrenki duris ir uždarai langus.
Smegenų aritmija priverčia gyventi kitaip- negyventi. Tą ir darau, nes bijau.

The Assailant.

Rūkiau dūmų motiną ant šlapio betono balkone. Mano mintys kaip būsimas pavasario vėjas taškėsi į visas puses kraujais. Pakėliau akis į audrą ir liepiau snaigėms nenutilt. Gamta už tai davė stiprų vėjo gūsį į veidą ir mintys trumpam sustojo...
Aš gi 'rubiko kubikas' patikėtas išspręsti ką tik gimusiam kūdikiui. Ačiū.

[_________________]

Pastebėjau labai mielą dalykėlį, net truputį nustebau. Valdyti žmones yra visiškai lengva, tačiau, žinoma, ne visus. Visgi daugumą, gal net ir mane, pavyktų pakreipti lygiai taip pat kaip radijo bangom valdomą mašinytę.
Pastebėjau, kad tai, ko nemato žmonės, yra Tavo ginklas. Visos savybės, visas Tavo vidus yra absoliutaus blogio ginklas, jei tik leidi savo aukai nejausti, kai žiūri per petį ar pūti šiltą orą į kaklą. Pabandyk nusikirsti pirštą ir tuomet neliks nė menkiausio šanso savęs paslėpti, nes visi tik ir klaus pačių neakivaizdžiausių klausimų: 'Ar Tu neturi piršto?! Kas čia Tau nutiko?! Gal galiu padėt?!'. Gali, aišku, užčiaupdama savo neišvalytus žabtus ir išgerdama kraujo, kad auka nesuuostų. Taigi, turint visą savo kūną dalimis, gali pradėti žaisti patį geriausią manipuliacijos ir socialinį žaidimą. Kuo daugiau turi paslapties, kuo mažiau šneki apie tai, kas dedasi Tavo dėžutėje, tuo daugiau galimybių turi išgyvent ir suvalgyt kitą, nes kitaip kitas suvalgys Tave. Svarbiausia visąlaik maudytis vienatvėje, o naktimis svajoti apie garsų ir aistros uraganus, kurie siaučia kiekvieno mūsų širdyse. Tik ššš! Apie tai niekam nevalia plačiai pasakoti, nes pamesi savo kiautą ir tapsi pažeidžiamas dar labiau nei supančiota kiaulaitė prieš Tavo tėvą su milžinišku peiliu..
Taigi, mes turim savo paslaptį, visą kūną ir svarbiausia- sakome jiems/joms tai, ką tik jie/jos nori girdėti. Pridedame savo natūralų žavesį sujungtą su begaliniu pykčiu visai žmonijai ir pora kibirų sarkazmo bei cinizmo. Ką gauname? Arba sugebate viską valdyti kaip norite, arba jūsų niekas nebesupranta ir galvoja, kad esate kvailas. Visgi viduje žinote, kad vieną naktį, bent vienas žmogus kažkaip uždus miegodamas lovoje. Netyčia panaudodamas dar ir savo pagalvę. Savo rankom. Matyt košmarą susapnavo ir pradėjo lunatikuot...

Pusė lapo.

Šiandien vėjas taip negailestingai talžo trapius snaigių kūnus. Ir jos vis tiek nepalūžta. Taip jos suteikia išlikimo prasmę, bet ne sau pačioms, o mums. Juk jos mus kanda ir bando pašauti visomis išgalėmis. Tačiau žmonės niekada nesupras tokio dalyko, numos ranka tardami labai reikšmingus žodžius: 'Bjaurus oras... Kaip reiks mašiną paskui atsikast?'. Prasmė.
Pradėjau gyventi tyliai, kaip ir pati žiema. Rėkauju tai, ką nori girdėti kiti, bet atėjus nakčiai vienas susisuku į tamsiausią savo sielos kampą. O ten visąlaik gera grįžti. Tai panašu į vidury tamsos stovintį apleistą devynaukštį, kur vienam lange labai blankiai šviečia paskutiniai žvakės likučiai. Netgi pradedu galvoti, jog reiktų kažkada išlipti iš to namo paskutinio aukšto ir pagaliau įveikti save, pradėti nuo nulio, kaip nuo gimimo. Tačiau kiek tai realu padaryti bet kuriam planetos žmogui? Greičiau toliau sėdėsiu apsikabinęs savo inkarus, kol kažkas išdrįs ateiti nuogas kaip beržas ir pabandys kalbėti su manimi. Ta diena bus ypatinga ir ji vėl pradings, kaip pradingsta viskas, kas man kažkada buvo varomoji jėga, kas buvo mano gyvenimas ar tik jo dalis... Visi jūs pradingote, todėl ir gyvenu savo paslapties kambarėlyje, kad niekas daugiau man neteiktų vilties. Juk tik ji ir neša didžiausią gyvenimo skausmą.
Aš irgi bijau, net labai, bet šypsausi ar stengiuosi šypsotis.
Pasileisk šitai, kai baigsi skaityti.

Šitaip tyku, tylu, ramu

Ir net visagalis vėjas
Neberodo savo dantų.

Aš stovėjau, stebėjau
Kaip snaigės juodos
Krito ant Tavo pečių.

Katės merkė savo akis,
Bet netikėjau jomis:
Laukiau, ką pasakys širdis.

Sankryžos degė raudonai,
Rajonuos siautė audra.
Kodėl Tu dar čia?

Dūmai sukos begaliniu ratu,
Miesto pačiam vidury
Be sienų pilkų.

Sugriaudėjo šauksmas tyloj
Ir vienatvė padarė:
Paleido, bet ne mus.

Didn't I try for You?

Kad ir kaip nekenti visko, kas vyksta aplink... Kad ir kiek kartų jau stovėjau ant cemento prie bedugnės... Kad ir kaip kartais noriu pasakyti 'Ne, prašau, užteks'... Kad ir kaip norėčiau išnykti... Kad ir kaip norėčiau ką nors nužudyti... Aš sustoju tik penkioms minutėms ir spalvos sugrįžta į mano pasaulį. Ir jis tampa ramus. Iki kito gyvenimo paspęsto pelėkauto.

Viskas priklauso tik nuo to, kaip ir kieno akimis pažvelgsi į situaciją. Aš dar žmogus, nes nepamiršau meilės ir skausmo jausmo.

Žvaigždes jau užgesino vėjas,

Mėnulį uždengė rankos nuodėmingos.
Pradėjo pilti pamazgas dangus
Ir bandė tik įkvėpti gryno oro.

Užtroškau vidury žiemos lauke.
Ties Tavo langu tyliai vienas
Stovėjau šaltus metus penkis,
Bet ego juk vis vien laimėjo.

Aš valgiau savo saldų vidų,
Kad tik sulaukčiau jos akių;
Šviesos tąkart neregėjau-
Jau seniai tūnojau po žeme.

Bet vis dar mintimis telaukiau,
Kada ateis manoji akių pora.

'Inna Music is this Love.'

Sąmokslas.

Kaip niekad sau gražiai pasipuošiau. Išėjau ir į gatvę, kad kiti mane pamatytų. Buvau beveik tikras, kad nieko tokio negali nutikti, kas išmuštų mano kreivą šypseną iš snukio. Žiema, bet tik mano striukė rodė, kad net ir aš gebu sušalti, o visa kita nuo galvos iki kojų- vasaros naktys. Jokio sunkumo negalėjo būti, nes už viską labiau nuo pat ryto troškau laisvės jausmo, kad ir mažiuko.
Žingsniuoju, kai grotuvas pradeda lipti į mano vidų ir po truputį graužti vidurius. Iš pat pradžių lėtai, neskubėdamas, bet kuo toliau, tuo smarkiau kąsdamas ir plėšdamas lauk mėsas. Skaudėjo, nes grįžau į tą pasaulį, į kurį niekad nenoriu grįžti- sentimentų pasaulį. Staiga mano buvę mintys, įvykiai, dėlionės, išgyvenimai ir netgi svajonės, kurių niekad nebeišpildysiu, pradėjo lįsti lauk. Tapau nuogas vidury gatvės ir dabar bet koks elgeta galėjo gauti iš manęs daugiau nei litą... Vaizdai taip ryškiai stovėjo akyse, kad vos nenuėjau ten, kur vedė tik mano kvaili prisiminimai.
Grįžau namo. Dabar jau kompiuterio grotuvas norėjo mane nuvaryti į kapus... Perjungiau viską, ką tik buvau klausęs ilgesnį laiką...
Dar bent vienas toks išpuolis ir išsitaškysiu. Prakeikti minčių teroristai, bet daugiau- teroristės.

Tai buvo metamorfozė.

Išėjau iš svetimų namų. Buvo netoli ketvirta valanda dienos, kai mano grotuvas pradėjo skleisti lygias ir šviesias vibracijas į mano ausis. Ėjau gatve, kurios šaligatviai iš abiejų pusių buvo tankiai apsodinti senais medžiais. Jie dabar tebuvo rudai pilkos statulos nuo vėjo judančiomis šakomis. Aš pradėjau įžvelgti, kaip mažos baltos snaigės pradėjo kristi iš dangaus. Jos neskubėjo, tačiau matėsi, kad nori veržtis pirmyn, kad nori čia būti ir būti baltos, o ne purvinos. Bet fronto linijoje pirmieji būriai ir deda galvas, kad einantys už jų galėtų saugiai dėti mažus žingsnelius svetimos planetos paviršiumi. Visgi aplinkui dar buvo ryškiai matyti žaliuojanti žolė plotuose prie namų, svetimų žmonių namų. Snaigės nepamiršo civilizacijos: drėkino kelią, kur karts nuo karto lėtai pravažiuodavo neskubantys automobiliai, plovė šaligatvius, kur skubėdamos ėjo dvi merginos, bandė nudažyti mūrinius ir medinius namus savo baltu blogiu. Jos vis krito ir krito, niekur neskubėdamos, bet eidamos į priekį, krisdamos į mūsų planetą atnešti balto nuodėmės jausmo...
Išėjau iš civilizacijos. Snaigės jau rėkte rėkė ir suko ratus ne tik danguje, bet ir ant žemės. Jos nebešoko grakštaus baleto, o sukosi ir laužė mūsų išores. Trumpa kova nugalėta, tad vėjas ėmė siautėti it pamišęs: balti dangaus dribsniai skriejo pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn. Užuovėjos nebuvo įmanoma gauti. Už jokius pinigus, nes tai buvo mūsų civilizacijos padarinys- gatvė. Vieta, kur tuščia aplink ir esi tik vienas pats, gamtos ir savo genų šaukiamas išlikimo vardan. Kad ir kaip tai šaldė mano galvą ir mane patį bandė paversti viena didele snaige, aš nepasidaviau. Mintyse tik šaukiau Joms visoms: 'Skaudink mane dar labiau, prašau... Nubausk mane taip, kaip tik gali labiausiai, bet aš vis tiek myliu Tave'.
O diena prasidėjo su saule, švaria galva ir truputėliu juodų nuodų savo organizmui. Tai buvo nuostabaus grožio vėsus, vėjus laidantis rytas. Tą rytą pasakiau sau: 'Ši diena bus nuostabi ir tikrai gera'.

Keliauk su manim kartu į tą akimirką, kai visiškam chaose pasaulis ima ir nusišypso. Numeta Tau dešimtį minučių nieko nesakydamas ir išeina. Aš pasinaudojau, aš gyvenau. Įžvelk grožį mažuose ir įprastuose dalykuose, nes jie būna labai nepaprasti.

Smile.