Sapnuok mano rankas.

Tos paprastos, bet dangaus magijos kupinos naktys. Mėnulis toks gražus, dar tik kyla nušviesti mėliu tamsia suknia pasipuošusias gatves. Baugiau, kur nėra žibinto. Gražiau, kai nėra žiburio. Tik vos kilsteli galvą ir dingsti į dar neregėtus uolienų kanjonus. Giliai kvėpuoji ir tvardai savo vaikišką džiaugsmą, savo krokodilo ašaras. Niekaip negali atsistebėti, kodėl net naktį žaliuoja žolė. Ir dar keisčiau, kai pamatai ją nugalint akmenį. Išlendant pro siauriausią plyšį. Tai - pats tikriausias ir tyriausias kvėpavimas. O Tu vis dar tramdai savo ašaras. Juk taip lengva suprasti iš kur kyla bėda. Tačiau suprask kuri pusė geresnė - kairė ar dešinė. Seki paskui mėnulį. Kur jis - ten Tu, tikiu. Seki paskui smėlį ir žvyrą suvalgančias žoles. Kur jos - ten kvėpuosi ramus. Bergždžiai kontroliuoji ir suimi save į rankas, o iš tikrųjų atsiduodi į kito rankas. Nei vienas nesakom ir neprašom. Kritimas su viltim, kad dugno nerasi, o radęs vėl išlįsi ten pat, kur kvėpavimas laisvas. Ten pat, kur keliones rodys pačios skaisčiausios žvaigždės ir mėnulio šviesa. Ištirpsta kaip ledas, viena po kitos. Dūmais išeina. Nesustojam ir nesidairom. Seki paskui uoslę ir regą, kur veda instinktas. Su mintim, kad viską darai tiek pat neteisingai, kaip ir teisingai. Lieti pirštų galais akmenis ir smėlį. Trini iki kraujo, kol pagaliau randi bent kažką panašaus į kvapą. Tuomet lūpomis bučiuoji medžio žievę. Dėkoji mėnuliui ir žolėms, kad leido surast ir pajaust.
Kol galvoji, kad nereikia, spėji pavėluot ir krisdamas pasieki savo įsivaizduojamą dugną. Pavėluok ir nebeišlipsi. Pavėluok ir kitąkart dugnas bus Tavo mirtis arba naujo oro gurkšnis. Pasiduodu, nes įsivaizduoju.

Neišsiduok.

Aš dar jaučiu Ją,
Lyg ką tik čia buvus.
Kvapas tikrai tas pats.
Sakau, kad vis dar yra.

Ateik.
Žiūrėjimas į vieną tašką.
Ateik.
Galima galbūt kartu?

Aš dar matau Ją,
Nušvietė kelius, sumalė ledus.
Jausmas - ne tas pats.
Sakau, kad seniai nebėra.

Ateik.
Keitimas kampo prašmatnus.
Ateik.
Galima galbūt kartu?

Tai yra tikrasis narkotikas. Tam nereikia beveik nieko. Būtina sekundei stabtelti ir pasistengti suprasti. Tai man atimą žadą ir palieka be žodžių. Nuoširdus ačiū jau vien už tai.