Guns. Razors. Knives.

“- Do You think this feeling could last forever?
- You mean like forever, forever, forever, forever? Sure.
- God, I hope so.
- Me too.”
Exactly the opposite. Right now. Exactly.
Žmogus paliktas tik sau. Bando keliauti. Tuščiai eina ir brenda. Brūzgynai būtų bent jau gamta. Nors oda lygiai taip pat sudraskyta. Nesitiki, o pakeliui vis randa žiedą. Ji palikus. Jos darbas. Būtina sekti toliau. Kiekvieną ašarą į stiklinę talpą. Sako, gelbėja atvirumas. O niekas nepriima. Ten tik sūrus vanduo. Kaip ir viskas aplinkui mus – atsiranda greitai, bet išeina per daug lėtai. Niekad neišeina. Sek ir toliau teisk. Už kiekvieną darbą, žodį ir poelgį. Bausk sidabro giljotina. Kiekvieną dieną po gabalą odos. Išplėšk ir per ilgus metus įpratusį dirbti ir kęsti raumenį. Apsipilk savo paties vidum. Tada suprasi, koks esi kartus. Tik tiek ir skiria. Vienas žingsnis į šoną ir Tu jau žudai. Valgai žalią mėsą dantim atkandęs. Nepraėjus akimirkai nori sugrįžti. Atgal niekas nepriima. Žalos neištaisysi. Čia ne viešbutis.
One of these days I’m gonna base jump without a parachute.

0600.

Kai stengiesi neišnykti, visad bandai palikti pėdsaką. Kam didelis, kam mažas. Visgi nereikia net didelių, kai tos akys pasižiūri į Tave. Tiesiai į vidų. Parodo, jog esi nusipelnęs ir gali drąsiai žingsniuoti toliau. Neapsakomai geras jausmas matyti gero žmogaus geras akis. Taip pat malonu, kaip ir pilnatvės kupinos akys patylomis stebinčios Tave. Tas jausmas, kai kažkada ir kažkas pripažįsta kitą žmogų sau lygiu...
'Nuotraukose įamžinti veidai byloja šviesą.Niekas net neįtars – tamsa. Viduj tik sumišimas ir pyktis. Kodėl ten nebuvau? Kai manęs reikėjo, kai patylom, o ne atvirai kentėjau. Kur mano laimė. Ten pat, kur ir Tu. Nes niekad neįmanoma pamiršt ir pavasario neprijungt. Tuomkart žadėjo tylą, o davė gaudesį. Tuomkart atmink mane garsiai sau tyliai viduj. Atmink tai, ką matei tada, kai buvo tyla. Atmink tai, ką jautei, kai buvo tyla. Atmink tik tai, ką girdėjai, kai buvo tyla. Suspausk tvirtai tarp delnų. Paskutinįkart paliesk. Įkvėpk. Giliai. To paties, ką kažkada vadinai savo gyvenimu. Ar dar iš tikrųjų esi čia? Lemtie, dar nevalgyk. Kerštas valgomas šaltas. Kaip Tavo širdis. Akmuo po kaklu. Skęstu. Laimės prisigėręs vaikas.'
Kai išeinu aš, ateina Jis.

Funk me hard.

Dar viena šizofrenijos ir minčių užkaborių narstymo naktis. Visiška savidestrukcija. Kraipai kraipai žmogus galvą ir niekaip nesupranti kaip gali taip nutikti.
Kaip šiandien atsimenu. Lyg kas pjautų iš vidaus. Lėtai. Kaip kokia skausminga lėtinė liga. Kaip pastovus alkūnės nervo sumušimo skausmas. Tik viduj. Ne fiziškai. Viskas atrodo kaip vienas didelis chaoso rutulys. Nebesugebi įžvelgti saulės, kai ji Tau tiesiai į veidą šviečia. Aklas. Ir kenti vienas pats, dar labiau ėdi save. Kiekvienas žino tą spygliuotos vielos jausmą. Retas kuris šneka ir patiki savo širdį kitam. Tai kartu ir neteisinga, ir velniškai smagu. Tuomet išmoksti valdyti spygliuotą vielą savyje. Sunku, neskanu, nes kartu, bet privalu. Kiekvienas turim ir kiekvienas žinom.
Ir atėjus momentui, kurio nesitikėjai, nesugebi nieko doro pasakyt. O iš tikrųjų pats viską supranti, nes prieš dvi dienas tą patį pragarą ėjai. O ką man daryt, jei šiandien taip?