Rožiniai akiniai.

Žinau, kad aš Tau nepatinku. Abipusė simpatija aiški. Tiesiog atlikime viską grečiau ir susitikime tik tada, kai vėl reikės, gerai?
Keliavau, skridau į savo praeitį. Šlapiu ir spindinčiu nakties tamsoj asfaltu. Žalia. Raudona. Bėgau į minčių miškus ieškot savos tiesos. Atsakyt į klausimus, dėl kurių miegot ramiai aš niekaip negaliu. Akys pavargę, pasruvę raudonu kūno skysčiu. Tačiau užsimerkti jėgų nebeturiu. Kaip stulpai pakelėj, taip mano sielos vaiduokliai keliavo per gatvės žiburius. Viduj klykiau, rėkiau, o išorėj begėdiškai tylu. Užlipau į savo bokštą, perkračiau mintis. Prisiglaudžiau prie krašto ir laukiu, kas toliau man bus. Žemais balsais choras tyliai man galvoj groti pradėjo. Augo augo, kol prasidėjo tikrų tikriausia balsų audra. Skardumas priminė varnų krankesį ir snapais kapojamų skardinių namų palangių garsus. Galvojau niekad neužtils, supliš galva. Surakino ir sukaustė mano kūną nebyli tyla. Gulėjau sustingęs sniego krūvoj. Kaip kiaulė šnopavau ir šiltą garą pūčiau. Rankomis tvirtai suspaudžiau savo plaukų likučius ir paprašiau balsų nustot. Gilus kvėpavimas... Ir aš vėl čia. Su atsakymų lavina. Bet nė velnio nepaiaiškėjusia tiesa.
Kiekvieną naktį šaukiu ir klausiu: kas Tu, kas Tu?! Kiekvieną dieną bandau tapti tuo, kas esi Tu.

Mirtis ir prisikėlimas.

Traukiniai nebesutelpa keliuos, peronai sausai užkimšti. Čia nieko gero seniai nebėra ir mūsų sielos ganos kitoj kranto pusėj. Bliaunam skardžiai per pievas, per klonius, per žemę. Ne, mes esam maži ir bliaunam kaip skerdžiamos avys. Mes – niekas, mes – oras, mes – žemė ant kurios dabar stovi. O kas mes gi esam?

Stebėtina gyvūnų elgsena parodo mūsų išprusimą gamtos lygmenyje. Nuo ląstelės keliavom keliavom, savo istoriją rašėm. Ne, ne į HDD. Tačiau galop ir iki jo atėjom. Lygiai taip pat, kuris daugiau „savęs“ paklojo į šaltus kanalizacijos gniaužtus. Visgi tai virto tiesiog matavimu penio ilgumo. Beprasmybė, o išprusėlis, supraski, retkarčiais priedurnis, sako „nonsensas“. Tos pačios ilgumo varžybos. Tik protinės, ne fizinės. Tu kaltas ir dėl to taip elgies, nes ir aš kaltas. Juk gimėm su prikalta nuodėme klaidos pasekmės arba natūralumo išraiškos. Pykstam ir bliaunam per klonius. Vienas kitam tiesiai į ausį rėkaujam tarsi sirenos. Mažas Tu ir didelis aš, kaip mažas aš ir didelis Tu. Siauraprotystės užvaldę mūsų gūdų pilkumą. Bučiuojamės su blokinėm figūrom ir matom tik špakliuotą grožį. Tuo pat metu atsiranda ir praeitis. Sako žodis užrašytas jau negyvas. Juk jis yra! Išliko užrašytas. Gyvuliai tik gyvulius supranta.

Žemyn - krentu stačiais laiptais. Nekęsk ir kramtyk mane sūrų. Aš kitas, aš kitas! Kas tu, kas tu? Ugnie? Mėnuli? Žeme? Medi? Pagunda ir aistra? Ji. Kas Tu?

Meluoju. Kaip ir visados.

-Seniai Tave mačiau.
Dideliam kiekiui žmonių galėčiau tai ištarti. Sukiltų dar vienas gužys gerklėj, savotiškas kaltės jausmas. Milijonai minčių, o paties burna tik mėšlą pila vardan to, kad tik išpirktum kaltę. Kaltę, kurios galbūt seniai nebėra.
'Aš vėl neriu gilyn. Į Tave. Į Žemę. Į Saulę. Į save. Tuštumos. Pilni žali laukai. Senos kvadratinės dėžės. Didelės. Vidutinės. Mažos. Ten kiekvienoj esi tik pats Tu. Kurias paimti? Krentu. Vandeniu plaunu. Šveičiu vandeniu. Nebenoriu. Nereikia. Išeinu. Beprotis darbas - durnų žmonių išganymas. Džiaugiamės visi tokiu dušu. Noras. Ne vienas. Lendi labiau žemyn, nes Tau įkalta. Reikia. Būtina. Pavydėti. Net pačiam savo karūnos.
Ne tos dėžės. Moralė - negyva. Antisistema - motina.
Degino. Vis dar degina. Svilom. Rupūžė. Nesudegėm. Stovėjom kaip stovim. Dėžės čia pat. Gali būt. Nesulūžom.'
Pats nežinau kas ir kodėl. Gal žinot kaip išvaryt anglį iš vidaus?

Delusion.

Nužiūrinėjo. Tamsiai rudos akys. Žvelgė tiesiai į mano nuogą ir nuo šalčio virpantį kūną. Ji pasidabinus juoda. Paskendus savo paties išpūstuose dūmuose. Lėtai ir godžiai merkė akis, kurias kiekvienąkart buvo sunkiau įžiūrėti. Neskubėdama, kas akimirką vis tempdavo gražų nėrinį žemyn. Juodą. Krauju išteptą. Ramiai, be jokio netikslingo rankų virpėjimo. Akys keliaudavo kaip saulė nuo ryto iki vakaro: aukštyn ir žemyn, nuo mano basų pėdų sniege iki aukščiausiai styrančio plauko galiuko. Tai buvo, tarytum, skanios vakarienės kvapo jutimas. Tik šįkart vakariene tapau aš, visas sustiręs ir drebantis. Beskonis, be savo kūniško kvapo.
Neįžiūrėjau nei vienos raukšlės. Jos oda buvo nepriekaištingai lygi ir švelni, o Ji pati - ką tik pražydus rožė. Jaučiau vaikystę vėl sugrįžtant. Viliojo kaip tyras vanduo karščausią liepos dieną. Savo dievišku pilnatvės veidu. Tačiau visiškai rami, be emocijos. Leido jausti tik tai, ką pats norėjau pajusti. Tyliai sudėdama lūpas nusiuntė dūmų desantą naikinti manosios esybės. Kaip nepriekaištingai atrodė simetriškai judėdami skruostai. Taip kruopščiai, taip atsakingai ir tiksliai. Jos strėlė galop pasiekė mane. Iškart pajaučiau sprogstančių beržų pumpurų ir nupjautos žolės kvapą. Suklupau. Šaltą galvą laikiau pakėlęs, kol Ji braukdama savo aukštakulnius per sniegą, priėjo prie manęs. Sulenkė savo nepridengtus kelius. Gėrėjosi savo vakarienės baime ir skausmu. Toliau tirštais dūmais svaigino paliegusį, jau bedvasį ir besielį kiautą. Lygiai taip pat, lyg degintų inkilą paukščiui išskridus.
Meilės telpa tiek pat, kiek ir neapykantos. Aš tiek pat noriu vėl pamatyti Jos veidą, kiek ir noriu jį supjaustyti ir sušerti skruzdėlėms.

Sapnuok mano rankas.

Tos paprastos, bet dangaus magijos kupinos naktys. Mėnulis toks gražus, dar tik kyla nušviesti mėliu tamsia suknia pasipuošusias gatves. Baugiau, kur nėra žibinto. Gražiau, kai nėra žiburio. Tik vos kilsteli galvą ir dingsti į dar neregėtus uolienų kanjonus. Giliai kvėpuoji ir tvardai savo vaikišką džiaugsmą, savo krokodilo ašaras. Niekaip negali atsistebėti, kodėl net naktį žaliuoja žolė. Ir dar keisčiau, kai pamatai ją nugalint akmenį. Išlendant pro siauriausią plyšį. Tai - pats tikriausias ir tyriausias kvėpavimas. O Tu vis dar tramdai savo ašaras. Juk taip lengva suprasti iš kur kyla bėda. Tačiau suprask kuri pusė geresnė - kairė ar dešinė. Seki paskui mėnulį. Kur jis - ten Tu, tikiu. Seki paskui smėlį ir žvyrą suvalgančias žoles. Kur jos - ten kvėpuosi ramus. Bergždžiai kontroliuoji ir suimi save į rankas, o iš tikrųjų atsiduodi į kito rankas. Nei vienas nesakom ir neprašom. Kritimas su viltim, kad dugno nerasi, o radęs vėl išlįsi ten pat, kur kvėpavimas laisvas. Ten pat, kur keliones rodys pačios skaisčiausios žvaigždės ir mėnulio šviesa. Ištirpsta kaip ledas, viena po kitos. Dūmais išeina. Nesustojam ir nesidairom. Seki paskui uoslę ir regą, kur veda instinktas. Su mintim, kad viską darai tiek pat neteisingai, kaip ir teisingai. Lieti pirštų galais akmenis ir smėlį. Trini iki kraujo, kol pagaliau randi bent kažką panašaus į kvapą. Tuomet lūpomis bučiuoji medžio žievę. Dėkoji mėnuliui ir žolėms, kad leido surast ir pajaust.
Kol galvoji, kad nereikia, spėji pavėluot ir krisdamas pasieki savo įsivaizduojamą dugną. Pavėluok ir nebeišlipsi. Pavėluok ir kitąkart dugnas bus Tavo mirtis arba naujo oro gurkšnis. Pasiduodu, nes įsivaizduoju.

Neišsiduok.

Aš dar jaučiu Ją,
Lyg ką tik čia buvus.
Kvapas tikrai tas pats.
Sakau, kad vis dar yra.

Ateik.
Žiūrėjimas į vieną tašką.
Ateik.
Galima galbūt kartu?

Aš dar matau Ją,
Nušvietė kelius, sumalė ledus.
Jausmas - ne tas pats.
Sakau, kad seniai nebėra.

Ateik.
Keitimas kampo prašmatnus.
Ateik.
Galima galbūt kartu?

Tai yra tikrasis narkotikas. Tam nereikia beveik nieko. Būtina sekundei stabtelti ir pasistengti suprasti. Tai man atimą žadą ir palieka be žodžių. Nuoširdus ačiū jau vien už tai.

Guns. Razors. Knives.

“- Do You think this feeling could last forever?
- You mean like forever, forever, forever, forever? Sure.
- God, I hope so.
- Me too.”
Exactly the opposite. Right now. Exactly.
Žmogus paliktas tik sau. Bando keliauti. Tuščiai eina ir brenda. Brūzgynai būtų bent jau gamta. Nors oda lygiai taip pat sudraskyta. Nesitiki, o pakeliui vis randa žiedą. Ji palikus. Jos darbas. Būtina sekti toliau. Kiekvieną ašarą į stiklinę talpą. Sako, gelbėja atvirumas. O niekas nepriima. Ten tik sūrus vanduo. Kaip ir viskas aplinkui mus – atsiranda greitai, bet išeina per daug lėtai. Niekad neišeina. Sek ir toliau teisk. Už kiekvieną darbą, žodį ir poelgį. Bausk sidabro giljotina. Kiekvieną dieną po gabalą odos. Išplėšk ir per ilgus metus įpratusį dirbti ir kęsti raumenį. Apsipilk savo paties vidum. Tada suprasi, koks esi kartus. Tik tiek ir skiria. Vienas žingsnis į šoną ir Tu jau žudai. Valgai žalią mėsą dantim atkandęs. Nepraėjus akimirkai nori sugrįžti. Atgal niekas nepriima. Žalos neištaisysi. Čia ne viešbutis.
One of these days I’m gonna base jump without a parachute.

0600.

Kai stengiesi neišnykti, visad bandai palikti pėdsaką. Kam didelis, kam mažas. Visgi nereikia net didelių, kai tos akys pasižiūri į Tave. Tiesiai į vidų. Parodo, jog esi nusipelnęs ir gali drąsiai žingsniuoti toliau. Neapsakomai geras jausmas matyti gero žmogaus geras akis. Taip pat malonu, kaip ir pilnatvės kupinos akys patylomis stebinčios Tave. Tas jausmas, kai kažkada ir kažkas pripažįsta kitą žmogų sau lygiu...
'Nuotraukose įamžinti veidai byloja šviesą.Niekas net neįtars – tamsa. Viduj tik sumišimas ir pyktis. Kodėl ten nebuvau? Kai manęs reikėjo, kai patylom, o ne atvirai kentėjau. Kur mano laimė. Ten pat, kur ir Tu. Nes niekad neįmanoma pamiršt ir pavasario neprijungt. Tuomkart žadėjo tylą, o davė gaudesį. Tuomkart atmink mane garsiai sau tyliai viduj. Atmink tai, ką matei tada, kai buvo tyla. Atmink tai, ką jautei, kai buvo tyla. Atmink tik tai, ką girdėjai, kai buvo tyla. Suspausk tvirtai tarp delnų. Paskutinįkart paliesk. Įkvėpk. Giliai. To paties, ką kažkada vadinai savo gyvenimu. Ar dar iš tikrųjų esi čia? Lemtie, dar nevalgyk. Kerštas valgomas šaltas. Kaip Tavo širdis. Akmuo po kaklu. Skęstu. Laimės prisigėręs vaikas.'
Kai išeinu aš, ateina Jis.

Funk me hard.

Dar viena šizofrenijos ir minčių užkaborių narstymo naktis. Visiška savidestrukcija. Kraipai kraipai žmogus galvą ir niekaip nesupranti kaip gali taip nutikti.
Kaip šiandien atsimenu. Lyg kas pjautų iš vidaus. Lėtai. Kaip kokia skausminga lėtinė liga. Kaip pastovus alkūnės nervo sumušimo skausmas. Tik viduj. Ne fiziškai. Viskas atrodo kaip vienas didelis chaoso rutulys. Nebesugebi įžvelgti saulės, kai ji Tau tiesiai į veidą šviečia. Aklas. Ir kenti vienas pats, dar labiau ėdi save. Kiekvienas žino tą spygliuotos vielos jausmą. Retas kuris šneka ir patiki savo širdį kitam. Tai kartu ir neteisinga, ir velniškai smagu. Tuomet išmoksti valdyti spygliuotą vielą savyje. Sunku, neskanu, nes kartu, bet privalu. Kiekvienas turim ir kiekvienas žinom.
Ir atėjus momentui, kurio nesitikėjai, nesugebi nieko doro pasakyt. O iš tikrųjų pats viską supranti, nes prieš dvi dienas tą patį pragarą ėjai. O ką man daryt, jei šiandien taip?

1245.

Dėlioji žodžius kaip mažas vaikas dėlionės detales ir pabaigos nematai. Vien dėl to, kad ne taip dėlioji. Visi bando kažką įmantraus ir gurmaniško. Užtenka ir tų paplavų - bet kokiu atveju tikro skonio nepajausi.
Šiandien prisiminiau vieną nuostabiausių dalykų gyvenime. Savo seną nutrintą galvą nešiau ant pakabos uždėtų pečių. Sąnariai kaip seni vyriai traška, girgžda. Pabaiga dar net neprasidėjus, o manyje siaučia šalčio audros. Per tas pačias trinkeles aš kojas klojau ir sau nieko nemąsčiau. Vien tik plonas ledas po kojom. Kada įlūši žino tik Tavo nuteisėjas/ -a (kiekvienam savo). Tas pats medis ir nebegyvas jo kvapas. Taip kvepia ir mirę žmonės. Viduje. Dar siautė šaltis. Nepaleido. Aukojom geriausiems Dievams savo žingsnius, meilę ir maldą. Darbu ir žodžiu auginom vienas kitą. Bet tas pats ledas. Traška po mano kojom. Tada ir pats pasijauti aukštesniu už kitus. Su mintim, jog rytoj pats gali tapti ledu ir būti laužomas visai kitų. Atsikėlus ryte tesinori neatsikelt. Ir pats lipau, ir kiti lipo. Nelūžom ir vargu ar palūšim. Kam to reikia visgi?
Veda iš proto. Vedi iš proto. Vedu iš proto. Su vadais ir augliais. Nelinkiu tapti ledu.

Atėjau.

Dar ir dar vieną naktį. Dabar lova mane atstumia net labiau nei Tu. Stengiesi pabėgti ir, jei tik nori, Tau puikiai pavyksta. Tai net man sukelia šypseną.
Lygi kaip šilkas, šilta oda. Tokia, kaip motinos. Tokia, kurios mes visi ieškom. Kiekvienas sau. Akyse giliai giliai, iki pat vandenyno dugno su žuvim ten plaukioji ir nardai. Tas pats kaip žydras birželio mėnesio dangus. Kupinas savo gilumos jausmo. Nuo horizonto palengva sunkėjančia sodriai mėlyna spalva vakarinį dangų padaro tiesiog dievišką. Vasara - dieviška. Tavo akys - dieviška. Jokių kitų daugiau nenorėčiau taip matyt, kaip tik Tavo. Paskendęs akyse išnirsiu puikių kviečių lauke. Savo pirštais liesiu kiekvieną, visą kvietį. Lėtai lėtai, migdysiu... Vos pirštų galiukais, vos vos ,kad pajaustum. Ateinu ne kaip priešas - bandau prisijaukint Tave. Labai labai tyliai prisiglausiu savo lūpom prie ausies. Pašnibždom, dar prieš miegą paklausiu:
-Kas Tu esi?
-O kuo nori kad būčiau?
-Viskuo ir niekuo.
-Niekas negali būti viskuo.
-Tai būk man viskas.
Gana gana. Tikiuosi fantazija atgijo skaitant. Labai norėjau, kad patį pirmąkart skaitant vaizdai Tau iškart šoktų į galvą.

When love loves You.

Galvojau, kad neatsimenu savo pirmojo bučinio. Tik spėjau sau mintyse pasakyti šią frazę ir tos pačios rudos akys vėl žvelgė į mane. Švelni šypsena. Gal net tik akimirką trunkantis šypsnys. Visgi ji neatrodo trumpa. Milijonai minčių. Net rugpjūty krentančios žvaigždės tam yra per lėtos, tiesiog neprilygsta. As I would like to say: it's not like loving somebody, it's more like being in love.

Meldžiau.
Meldžiu.
Ir melsiu.
Akmens po galva.
Man į galvą.
Troškau.
Trokštu.
Proškom.
Šveitė kruvinas paklodes.
Man į galvą, man į galvą.
Žadėjau.
Žadu.
Bet nežadėsiu.
Kas buvo - tas liko.
Palaidosiu Tave, žadu.