Tiesą sakau.

Nes kitaip negali būti. Nors kai pradeda maišytis žemė ir dangus, tiksliau, jūra ir dangus, gali išeiti iš proto. Juk jūra ir dangus yra abu žydri žydri ir Tu net norėdamas negali pasakyti, jei tik vanduo stovės vietoje bent akimirką, kada tiksliai jie tampa vienu kūnu. Nei Tu, nei aš negalim to pasakyti. Nebent kaip ir dažniausiai mūsų gyvenimuos- tik apytikriai spėjam. Ir vėl tas keistas jausmas apima, kai viskas pradeda plaukti, bet plaukia nepastoviai, labai nepastoviai: tai greitai, tai lėtai, tai vietoje stovi, bet blogiausia, kai pradeda plaukti Tau bemiegant. Nuklydau truputėlį į šoną, atleisk...
Aš tikiu, kad su manim sutiksi. Juk daugelis sutiktų: besileidžianti vasaros saulė virš milžiniško ploto natūralios vandens saugyklos, šviežių mėtų arbatos/ šviežiai maltos ir užpiltos kavos kvapas, Tavo juokas, žalias laužo smilkalas, labai labai lengvas ką tik pjautos žolės kvapas ir žali beržų bei ąžuolo lapai yra savotiška romantika. Maurice Ravel bei Jacob de Haan sukurta ir aranžuota muzika yra tikras malonumas ir skanėstas ausims, visai kaip juodas arba baltas šokoladas su kavos pupelėmis lengvai pradėjęs tirpti vos tik palietė Tavo liežuvį. Skamba gražiai? Tačiau kas nusprendė, kad veikiančio ir lentas greitai dorojančio pjūklo garsas nėra muzika? Nors truputėlį meluoju gal šįkart, nes elektroninė muzika neretai sugeba peržengti viską, kas tik įmanoma. Užtad kapojusio malkas vaikino skausmas ir per kaimą nuvilnijęs riksmas nusikirtus nykštį yra šokia tokia romantika. Tuomet kaip tik viskas sulėtėja, Tavo laivas pradeda plaukti nebe vandeniu, o žeme ir, kad ir kaip norėtum, negali greitai judėti. Akys laksto nežmonišku greičiu ir koncentruojasi į kiekvieną detalę, bet bendro vaizdo nepadeda sudaryti. Kaip tik tuo metu skambanti simfonija viską įprasmina šimtus kartų sukirsdama ir penetruodama Tavo smegenis, kol jos pradeda trūkinėti, galop ir pats gali nutrūkti. Ir tada jau lieki tik Tu pats vienas su savimi iki pusės paskendęs dobilienoj... Romantika.
Štai čia mūsų kelionės tuomkart ir pasibaigia, nes aš vėl likau vienas. Tik paskendau iki pusės krėsle. Paskendau namuos, kurių nepažįstu.

Vasara.

Dviese statėme tiltą. Norėjau statyti tiltą į Senąją Europą, bet armatūros buvo suvirinta per mažai... Pylėme likusį dirvožemį, tikrai gerą, ant visiškos molio kupinos šlynės. Ir be gailesčio naikinome namus. Kitų sukurtus per ilgą laiką ir labai kruopščiai statytus.
Nelaukiau kol ateis audra, bet ji mane aplenkė. Skubėjau įmerkti savo purvinas pėdas ir rankas į šiltą kaip arbata vandenį. Bet skalbti savęs neskubėjau, nors griaustinis vis gaudė arčiau ir arčiau. Keista, bet žaibų nesimatė. Tuo pat metu atėjo pats tikriausias kaubojus ir atnešė man rankšluostį savo kūnui nuvalyti. Nekeista, kad rūkė sėdėdamas ant rąsto. Bet rūkyti, kaip aš praustis, neskubėjo. Lėtai traukė kiekvieną dūmą iš paskutinių plaučių, nors ir reikėjo paskubėti. Ir tik tada, bene pirmąkart, pamačiau jį tokį rimtą ir žvelgiantį į niekur. Jis, galbūt, gėrėjosi besileidžiančios saulės trupiniais ir juodais it smala debesimis, galbūt, tik pievos žaluma. Tačiau kiekvienas žinom, kad jis nežiūrėjo į tuos žemiškus dalykus. Jis pats buvo paskendęs savose mintyse ir savo mažam minčių pasaulėlyje, kaip mano pėdos ir plaštakos buvo paskendę drumzlinam vandeny.
Bandymai užkalbinti kaubojų baigėsi kaip ir tikėjau- šnekėjau pats su savimi. Pakilęs skubau eiti link to, kas vadinama pašiūre ir garažu. Trupiniai dar gan ryškiai nušvietė mano nuodingą kūną ištempdami šešėlį iki kelių metrų monstro pavidalo. Ir aš eidamas dairiausi kaubojaus, nes jis paskutinį dūmą traukė, kai ėjau pro šalį. Aš žinojau, kad jis seka man iš paskos. Tai vadinama intuicija. Ir tik paėjęs geroką galą kelio, išgirdau jo kojas trypiant neseniai nupjautą žolę. Jis man leido jį girdėti, tarsi tėvas, kad nebijočiau.
Bet jis nebuvo ir nebus tas, kuriam patikėsiu saugoti savąją sielą. Jis tiesiog atrodė kaip kaubojus iš vesterno filmų senų...

Noriu palinkėti geresnių dienų nei man buvo ši.

S.

Niekas nesupras to,

Ką patiri Tu tik viena.

Niekas negelbės tos,

Kuri nesupras ir kitų.

Mes ramiom juk širdim

Leidžiam skęsti saviems,

Kaip išjungdami šviesą

Nepaliekam vilties.

Tos visos užmuštos

Mažos popiežiaus avelės,

Nesupras tik vieno,

Kad ne jos yra mūsų,

O mes esam jų.

Trumpam sustoja laikas, kai išeidamas pamatai ant borto sėdinčią seną pažįstamą. Ji verkia. Nežinau kodėl, bet to man ir nereikia žinoti. Naktiniai žibintai geltonai dažo jos juodus plaukus. Tą akimirką ji buvo viena, nors aplinkui sukiojosi bent dešimtis žmonių. Ji vis tiek buvo viena.