Tai tik nuotrupa.

Nutinka žmonėms įdomūs dalykai. Gyvenimiški. Kartais, atrodytų, visiška kasdienybė teka savo sena ramia vaga, bet pagalvoji: "Kokių buvo gražių mažų dalykėlių per vieną dieną sukurta". Įdomus dalykas, kai pradedi sverti kiek kartų per dieną nusišypsojai ir kiek kartų buvai visiškai paniuręs. Tarsi būtum iš vidaus juodai nusidažęs. Tuomet supranti, kad patyrei kažką gero. Galbūt labai menko, bet dienos pabaigoje gyvybę saugančio. Patyrei kažką įdomaus, netikėto ir visgi mielo. Tačiau man vis dar keista kokiu greičiu juda žmogus vienur be saiko pirmyn, kitur be saiko atgal, bet sugeba pajausti kažką gero. Kitaip tariant, nepraleidžia pro akis ir ausis tuščiai. Žinau, kad tikrai supranti mane, drauge.
'Kelionė trunkanti jau daugiau kaip dvylika valandų, besitęsianti per ketvirtą šalį ir jaučiu kaip mano vienišo minčių srautas tenkina mane. Dabar prie manęs nieko nėra. Esu tik aš. Visą situaciją bendrai gelbsti karts nuo karto pasigirstantis seno gero roko kūrinys, bet dar labiau šimtai, gal net tūkstančiai, žvaigždžių. Jos tapė nuostabų vaizdą danguje. Tarsi ore įšalusios snaigės pakabintos gerokai aukščiau mūsų bambų. Kad jūs būtumėte matę mėnulį, naktinio dangaus karalių, tarp tų visų mažų spindulių danguje. Beprotiškai juodame, tarytum, varnos plunksna, danguje. Kai iš tikrųjų suvoki tai, į ką žiūri, labai pagarbiai nuleidi galvą žemyn. Dulkės.
Skrieji ir riji kilometrą po kilometro, bet manęs mašinoje nėra, nes čia man nepatinka. Aš vis dar ten pat, bet fiziškai toli kaip mėnulis su visom žvaigždėm. (Supraskite teisingai, aš nesiskundžiu, tai buvo visiškai kitoks 'įdomus dalykas'). Nors ir buvau pakeliui į kitą pasaulį, tarsi skriečiau į dangų, bet žinau, kad mane pasitiks tik raudoni nusmailinti velnio ragai ir nenutylantis pašaipos juokas. Lygiai taip pat ten nenoriu, kaip ir visos tos žvaigždelės nenori nukristi ar užgęsti. Nes mes vienodai esam iš to paties drėbti. Kiekvienas galime šviesti ir dar labiau.
Namai - aš parkeliauju pas jus.'

Sunku, kai Tavo galvoj auga didelis auglys.

Keistai čia.

Nuo ko čia pradėti net nebežinau. Nepyk, kad užmiršau ir apleidau Tave, mano mielas drauge. Tiek visko daug, taip sočiai prikrauta, o dar buvo iškepta su tikrai per daug aliejaus... Riebūs minčių šuoliai ir nieko nevystymas iki Tavo lygmens.
Kaip niekad susidomėjau šiemet žmogumi. Nemaloniausia, žinoma, buvo pripažinti tiesą. Man ji pasirodė per daug nešvari ir niekaip negalėjau patikėti, kad aklai gyniau neteisingą pusę. Nors turbūt taip buvo ne visuomet. Dalykai, kuriuos papasakoja žmonės žmonėms apie žmones metų metus atgal, parskrieja bumerango greičiu į patį dešimtuką: tartum viskas pagal planą. O tuomet pasidaro įdomu jau ir save stebėti, kai atsipeikėji iš šoko ir pradedi viską vertinti iš dalies lengvabūdiškumą smerkiančiomis akimis. Pastebi, kad metai nieko nepadarė ir nepakeitė. Tolimesni karjeros metai neįmanomi. Tik, kas be ko, ne darbdavio, o darbuotojo užgaida, supranti?
Be visų kitų tokių nemalonių dalykų yra geroji medalio pusė. Žmonės vis dar mane nustebina ir maloniai nustebina. Net elementariausias pokalbis apie gyvenimą palieka mane užkerėtą. Kai atsiveri ir Tau atsiveria, kai žmogaus net tinkamai nepažįsti, kai gali atiduoti visą save verbaline išraiška ir pasijusti lengvesniu. Galbūt dėl tos komunikacijos aš kiek apleidau Tave. Tačiau tai visiškai pravertė, dabar galiu gyventi daug ramesne širdimi.
Ir tai dar kita tema, bet noriu šiek tiek pasigirti. Supratau, kad karma yra kalė, bet jei ją vertinsi ne kaip kalę - smarkiai atsidėkos. Būti geresniu ir padėti kitiems man jau seniai atsipirko. Dabar bent jau vaikštau su švaresne sąžine. Taip taip, dar ją turiu...

Keista čia. Prieš miegą.