Dėlioji žodžius kaip mažas vaikas dėlionės detales ir pabaigos nematai. Vien dėl to, kad ne taip dėlioji. Visi bando kažką įmantraus ir gurmaniško. Užtenka ir tų paplavų - bet kokiu atveju tikro skonio nepajausi.
Šiandien prisiminiau vieną nuostabiausių dalykų gyvenime. Savo seną nutrintą galvą nešiau ant pakabos uždėtų pečių. Sąnariai kaip seni vyriai traška, girgžda. Pabaiga dar net neprasidėjus, o manyje siaučia šalčio audros. Per tas pačias trinkeles aš kojas klojau ir sau nieko nemąsčiau. Vien tik plonas ledas po kojom. Kada įlūši žino tik Tavo nuteisėjas/ -a (kiekvienam savo). Tas pats medis ir nebegyvas jo kvapas. Taip kvepia ir mirę žmonės. Viduje. Dar siautė šaltis. Nepaleido. Aukojom geriausiems Dievams savo žingsnius, meilę ir maldą. Darbu ir žodžiu auginom vienas kitą. Bet tas pats ledas. Traška po mano kojom. Tada ir pats pasijauti aukštesniu už kitus. Su mintim, jog rytoj pats gali tapti ledu ir būti laužomas visai kitų. Atsikėlus ryte tesinori neatsikelt. Ir pats lipau, ir kiti lipo. Nelūžom ir vargu ar palūšim. Kam to reikia visgi?
Veda iš proto. Vedi iš proto. Vedu iš proto. Su vadais ir augliais. Nelinkiu tapti ledu.
