Užmiegu. Atsikeliu. Užmiegu. Atsikeliu. Užmiegu. Atsikeliu. Ir aš tą patį jaučiu. Daugkart. Kartais per dieną po kelis kartus. Kas tuomet užstringa kaip nuolatos? Dingę detalės ir išblukę spalvos lydi kiekvieną mūsų.
Vienąnakt prabudo niekieno nežadinamas. Nusprendė paklyst, kojomis save valdyt: neryškios spalvos, prietema, gatvių šviesa. Blyksinčiais teleportiniais ženklais nusagstytos kryžkelės. Tik nužvelgia į tolstantį pakeleivį. Visiška ramybė ir tyla. Sunkūs batai verčia nepasislėpt garsų tamsoj. Nenaudėlis, ištvirkėlis klajoja gatvėm. Drumsčia mūsų ramų ir saldų miegą. Pasiklydus siela prigėrus visiškos laisvės vardan. Ir kitas tylos nusikaltėlis tolumoj sugriausmina savo barzdaskutės motorą. Mus vėl sutrukdo miego vardan. Paklydėlis šlubuoja toliau kaip lavonas. Pamestas, sumuštas ir visas perkreiptas nuo kontrastų gausos. Kelios akimirkos gali skirti nuo skurdžios šviesos sukiužusioj pirkioj, iki padebesių verandos. Tokiom naktim ir pamatai parduotą meilę, išduotus draugus ir sulaužytus pažadus. Pamatai gyvenimą, koks jis yra iš tikrųjų.
Išprotėjimas. Vienareikšmiškai. Nesusidorojimas. Graužatis. Gailestis, analizė, pyktis, meilė, geismas, begalinis noras... Tuštuma lydi Tave ir mane. Parduotoje tyloje pasmerkti.
