Šimtai veidų.

Supratau vieną dalyką, na, tiksliau du, bet vienas yra visiškai elementarus- pabėgti nuo praeities yra neįmanoma. Visad ten grįši, visad ten draugą rasi, visad klausysi tos pačios muzikos, kaip ir praeity... Bet štai kitas dalykas yra daug nuostabesnis. Ir daug kam nežinomas. Ir man buvo nežinomas...
Kartą taigi nusprendžiau išsilieti bedirbant fizinį darbą. Sunki diena anuomet užklupo mane, nes saulė kepino mūsų nugaras, kaip mes šoninę ant keptuvės kepam. Čirškėjom, viduj. Kaip tąkart netyčiom 'pasisekė', buvau nusilpęs truputėlį. Pasakysiu tik citatą, kai pagaliau parkeliavo šaltas, gaivus alus kiekvienam po stiklinaitę: drėgnai žemei daug nereikia. Visgi ta diena buvo tikrai ypatinga ir neįprasta. Ne vien dėl to, kad gauni pasiknisti senuose sandėliuose su krūvom daiktų ir gali ką tik nori vežtis; ne vien dėl to, kad visą dieną dirbi su kastuvu arba pilnais kibirais rankose. Ta diena buvo supratimo ir vidinės ramybės diena. Kai supranti, kad vėjas išties yra ne oro masių keitimosi padarinys, o mūsų sielų chaotiškas judėjimas po pasaulį. Ir nors aš buvau visiškai patenkintas, palaimintas ir laimingas bei ramus, mano siela bėgiojo, skraidė ir lakstė. Ji ieškojo vienišų ir paliktų likimo valiai sielų, kad galėtų jas pradžiuginti. Mano ir kitų žmonių vidūs skraidė tądien po visą pasaulį, nes vasara vėlei sugrįžo į kiekvieno širdis. Todėl mes šypsojomės, net jei kas ir žinojo, kad rytoj teks atiduoti savo galvą. Tačiau tądien buvo kitaip...
Nepamiršti, nemylėti, neįsimylėti, džiaugtis, kvėpuoti ir gyventi. Juk mes gyvenam ten, kur mūsų mintys, o ne protas yra. Aš gyvenu oranžinių rugių lauke su žydru dangum, keliais debesim, žalia pieva toly ir skaidraus vandens upeliu. Ateisi pažaisti?

Come as You are.

Net nežinau kaip tinkamai pradėti ir kaip ką tinkamai aprašyti, nes mąsčiau, kad šiandien viskas bus taip gera, taip tikra ir nuoširdu. Visgi atsiranda žmonių, kurie sugadina visą dieną. Negirk dienos be vakaro, labai ilgaus vakaro, netgi nakties...
Kas žmogui gali būti geriau nei visiška laisvė ir nepriklausomybė? Žinoma, mūsų dienom taisyklės vis tiek varžys Tave, bet įmanoma jas bent kiek apeiti. Skriedamas arti 40km/h vien tik savo jėgom, o ne mašinų pagalba, žvelgdamas į gęstančią dieną, debesų masyvus dengiančius mūsų lubas keliais klodais negali nemylėti pasaulio ir žmogaus. Žmogaus, kuris visa tai sukūrė ar, tiksliau, sukūrė, kad galėtum pamatyti. Būvį, kuris savomis rankomis nutiesė kelius ir takelius, kad tik būtų mums kur nors klaidžioti ir išsunkti save. Nakties juk dangus yra lygiai toks pat tobulas kaip ir dieninis, jei tik palydovas debesis apšviečia tinkamai: nulis žvaigždžių, daug vandens, prakaitas, bet Tu vis tiek laimingiausias žemėj žmogus keliaudamas žmogaus sukurtam purvinam rojuj...
Tai yra pabaiga, kai tik retkarčiais atveriamas langas ir Tavo reikalas ar per jį spėsi peršokti. Kažkas pasakė: vyras šeimoj turi gerti, o moteris "putoti", kad būtų gaunamas šampanas. Nenoriu nieko, kas mane priverstų sekti jų nutiestu keliu, nes aš rasiu savo. Ir daug geresnį, nes jis bus mano.

Kviečių spalvos plaukai.

Kai jauti, kad po truputį plyšta Tavo sausgyslės ir trūksta Tavo raiščiai; kai jauti, kad tuoj atiduosi visas ir paskutines savo jėgas; kai jauti, kad nebeturi batų ir judi šlapio molio žeme basom kojom vis slysdamas atgal, o ne daugiau judėdamas į priekį...
Tuomet supranti, kad šįkart kalnas Tave įveikė, o ne Tu jį. Užmerki akis ir pradedi čiuožti žemyn su skaidria viltim kada nors greit ir neskausmingai sustoti. Būna kojas visai susilaužo žmonės pataikę į kokį akmenį šalikelėj, bet būna, kas protingesnis, ir saugiai pasiekia savą dugną. Tuomet pakelia akis į viršų ir plačia bei nuoširdžia šypsena apdovanoja kalną, kuris jo nepriėmė. Tačiau tas žmogus dabar žino, pajutęs kaip smagu leistis nuo kalno nors tebuvai tik įpusėjęs, jog įveiks šį molio kalną ir be batų, be sausgyslių ir be raiščių. Jam užteks vidinės galios, kuri užneš ant viršūnės, parodys, kiek daug pasiekė jis, pagirs ir paleis į kitą pusę ieškoti gyvenimo iššūkių.
Ne vienas ne tik koją ten pametė, o ir ranką. Galva likdavo, bet tik likusiam kūnui iki pat mirties priminti agonijos ritmu tai, ko jis siekė ir norėjo, bet norėjo per mažai. Šįkart aš esu išdidus, bet sąlyginai greitai įveikiamas kalnas.

Tamsiausi Tavo minčių kambariai.

Tai, kas buvo nebus pamiršta. Viskas patirta ir išgyventa. Ir juk visur vandens formulė yra vienoda. Visi žmonės, visas pasaulis džiaugiasi, geria ir maudosi tuo pačiu dalyku. Tik skirtumas tas, jog priedai vandeniui- druskos, akmenys, fauna ir flora- sukuria jį vis kitokį. Tai kaip mums prieskoniai maistui ir gyvenimui- dėl jų mėsa kvepia skaniau ir mūsų gyvenimai dėl jų kvepia daug skaniau, nors gyvenam ir išgyvenam tą patį.
Jūra- nėra stebuklas. Tik ji turi vieną svarbų kozirį- nematyti jos kito kranto. Dėl šios priežasties žmonės ją dievina ir sudievina, nes kaip ir ateities, taip ir kito kranto- su jokiu žiburiu niekad neišvysi...