Tavo kūno kvapas.

Vienądien iškeliavau į žygį. Netrumpą, rimtai neplanuotą...
Vėsų rytą dar tik saulei bekeliant galvą aš jau gėriau nuostabią kavą ir džiaugiausi bundančia dienai miesto gamta. Išėjau ilgai nesėdėjęs. Netrukus praeiti porai valandų jau stovėjau kito miesto stotelėje ir laukiau kito autobuso, kuris mane turėjo tik pametėti arčiau galutinio kelionės tikslo, kad ir koks jis bebūtų. Galop, įpusėjęs fizinę kelionę, pradėjau ir kitą- vidinę. Tik ne psichologinę ar socialinę, ar dvasinę- paprasčiausiai kažkas pavaišino skaniu gėrimu... Nuvykę, gerokai atsilikdami nuo grafiko, prie tikrojo kelionės taško, ritomės iš geležinių žirgų prieglobsčio ir persėdom į šių dienų naujienas ir mokslo pasiekimus- iš tvirto polimero pagamintas valtis/ plaustus/ baidares/ kanojas ir tt. Žodžiu, išplaukti, įplaukti, tiesiog plaukti ir, be abejonės, nuplaukti. Negaliu skųstis, nes vaizdas buvo gražus, tiesiog nuostabus mano akiai: saulės spinduliai drąsiai kertantys tarpus tarp medžių lapų, čiurlenantis tarp akmenų, smėlio ir nuvirtusių medžių vanduo, vietomis sukurdamas mažus sūkurius, tyras gamtos ir pūvančio medžio kvapas, statūs krantai ir nė gyvos dvasios aplink. Viskas būtų buvę idealu, jei ne tai, kad aš buvau žmogus. Ir ne šiaip sau, o tas, kuris nusidėjo, prasižengė ne kartą ir ne du gyvenime. Tai darė neretai tyčia, nes manė, jog bus geriau. Tais kartais jis ir suklysdavo, ir, praktiškai, kiekvienąkart susvildavo. Bet dabar jis pagaliau atsidūrė motinos gamtos lopšy, kur turės atpirkti nuodėmes. Žinoma, iškart to nežinojo ir tikrai nesuprato. Ir tuomet pasirodė pulkai varmų ir uodų, kurie vienas po kito keitėsi ir baudė mūsų herojų. Taip motušė už kiekvieną nuodėmę kando po kąsnį jo kūno vabzdžių burnomis. Skubėjo ir bandė bent didžią dalį prasižengimų sukrimsti nuleidžiant saldų kraują, bet kelionė buvo per daug trumpa, kad motina gamta spėtų mane nubausti. Bet aš vis dar kenčiu ir kentėsiu, visą gyvenimą man jau nebus kelio atgal ir kitokio kelio. Visą gyvenimą.
Musės vaišinosi manuoju patiškusiu krauju, kai užmušiau porą varmų. Ir manyje tūnojo ir tūnos begalinis ilgesys, liūdesys, tikriausiai ir pyktis, nostalgija ir dar visa kita tai, kas yra negera.

Ar gaila?..

Koks didelis sutapimas, kad pusę dienos galvojęs ar verta kažką parašyti suprantu, jog V. Juknaitės bene žymiausias kūrinys 'Stiklo šalis' sukasi manoj galvoj. Bet tikrai netiesiogiai- tiesiog apie stiklo šalis mąstau. Kitavertus galbūt ir gerai...
Taigi, keliauju po šokoladines sūrių ir kumpių kupinas šalis nebijodamas rankas ištiesti į šonus ir apsimesti netgi pačiu Jėzumi Kristumi. Pagarba, nes visgi rašau didžiąja Tavo paties sukurtą vardą. Visgi keliauju. Kartais vienas minu nepramintais, tik šunų išbėgiotais keliais. Kartkartėm prisijungia vienas kitas senas pažįstamas/ draugas. Ir dabar sutrinku berašydamas, nes tai tikrai nėra nukrypimas ar iškrypimas (duok Die, kad netapčiau ekshibicionistu), tiesiog ne visi juk gali būti geri draugai ar tobuli draugai... Taigi, einu per pievas ir klonius, kalnus ir slėnius, kurie kupini visiško vakarietiško natūralumo. Smagu stebėti karves laukuose, bet jos neatrodo kaip kad mano kaime ganos su geltonais auskarais- violetinės ir skambalai parišti po kaklu. Nesibaugau nė kiek, nes per tą kelionę jau visko mačiau- nuo Lenkijos gražuolių, kurios kelia sijoną autostradoj iki austrų nuosprendžio 'apš*kti' Lietuvą. "Tebūnie"- mąstau. Ir vis dar pėsčiom keliauju toliau su muzika, kuri veikia pati iš vidaus kaip narkotikas (tam nereikia jokių P-S-Y- užtėnka seno gero roko). Mane pievose, ties netikėtai išdygusia stiklo piramide pasitinka gražaus veido ir kartais blaivaus proto mergaitė. Šiaip moteris, bet kvaila kaip tos violetinės karvės... Tiek to, juk negaila pasisveikinti ir paklausti, ką ji čia darą. Per tą laiką ji, turbūt net nenorėdama, parodo kokios spalvos jos apatiniai ir aiškiai meta kablį man už skruosto. Spjaunu velniop. Siunčiu velniop. Tuomet ji visa, įtūžio kupina, pakyla į orą ir kviečia man nepriimtinus dievus. Jėzus man tuomet taria, kad klystu, o aš pasakau, kad dabar ne metas ieškotis priešų. Sulig ta akimirka dingsta toji moteris/ mergaitė ir stiklo piramidė dūžta į milijonus smulkių detalių, aštrių kaip Tavo akys ir liežuvis. Aš dengiuosi, bet Tu skrodi skersai mane savim. Bandau šaukti kodėl, bet nebespėju ir Tavo sukurtos melo, pykčio, neapykantos, nesantaikos ir, galbūt, keršto, kodėl aš nežinau, aštrios stiklo nuolaužos supjausto mane į smulkius gabalėlius. Supjausto taip, lyg būčiau ant padėklo paklotas ir paruoštas Tavo giminės baliui suryti. Už ką man taip?..
Aš niekad juk nemėgau adatų...

Infrasound.

Juoda žuvėdra šiandien atnešė dovaną mano pasauliui- audrą. Tiesiogine šio žodžio prasme audrą. Kai dar tik besileidžiant saulei paukštė atgabeno ant sparnų juodą ryšulį žemės pykčio, buvo galima suprasti, kad dangus stipriai verks ir, emocijos apimtas, laidys šimtus elektrinių stulpų į žemę. Tai buvo nuostabus reginys. Ir tikrai nemažiau nuostabus jausmas, nes tas lietus plovė ir ardė ne tik senų pastatų sienas, bet ir mano vidų kartu. Tas keistas fenomenas, kai žengi žingsnį į priekį, bet slysti vis po du atgal. Taip mane ir audros vėjas nešė vis arčiau Nemuno krantų, stačių skardžių nuklotų ištisais pievų ir krūmų masyvais. Tą akimirką mano mintys pabėgo visiškai kitur, visiškai pabėgau iš pietų. Mano visas vidinis aš persikėlė į vietą, kažkur gan arti Klaipėdos, kur nebuvo nei vieno žmogaus per dešimtį kilometrų. Ten vos bekildama ryto saulė nuostabiai geltoniu dažė neseniai spėjusias ūgtelėti kviečių viršūnes, per kurias ramiai, lyg balerinos žingsniais, keliavo lengvas ir šiltas, rytinis vasaros vėjo gūsis. Aš jaučiau savais pirštais tą jausmą, kai lieti rasotą medžio lapą ar gabalėlį žalios žolės. Aš visiškai pasidaviau tai akimirkai ir pasakiau, kad leidžiu sau šiandien išnykti be prisiminimo ar užuojautos...
Tai buvo beprotiškai stipru, tikra, gyva ir spalvota. Dėl to verta parsiduoti velniui ir kartu lovoje ištvirkauti su pačia Marija, dėl to verta daugiau nieko niekada nebepamatyti ar išgirsti per visą likusį gyvenimą. Tai buvo paprasta, viena iš milijono tokių akimirkų, bet kaip tik jos yra mes, mūsų vidus ir išorė. Tai sudaro mūsų Jin ir Jan.