The Assailant.

Rūkiau dūmų motiną ant šlapio betono balkone. Mano mintys kaip būsimas pavasario vėjas taškėsi į visas puses kraujais. Pakėliau akis į audrą ir liepiau snaigėms nenutilt. Gamta už tai davė stiprų vėjo gūsį į veidą ir mintys trumpam sustojo...
Aš gi 'rubiko kubikas' patikėtas išspręsti ką tik gimusiam kūdikiui. Ačiū.

[_________________]

Pastebėjau labai mielą dalykėlį, net truputį nustebau. Valdyti žmones yra visiškai lengva, tačiau, žinoma, ne visus. Visgi daugumą, gal net ir mane, pavyktų pakreipti lygiai taip pat kaip radijo bangom valdomą mašinytę.
Pastebėjau, kad tai, ko nemato žmonės, yra Tavo ginklas. Visos savybės, visas Tavo vidus yra absoliutaus blogio ginklas, jei tik leidi savo aukai nejausti, kai žiūri per petį ar pūti šiltą orą į kaklą. Pabandyk nusikirsti pirštą ir tuomet neliks nė menkiausio šanso savęs paslėpti, nes visi tik ir klaus pačių neakivaizdžiausių klausimų: 'Ar Tu neturi piršto?! Kas čia Tau nutiko?! Gal galiu padėt?!'. Gali, aišku, užčiaupdama savo neišvalytus žabtus ir išgerdama kraujo, kad auka nesuuostų. Taigi, turint visą savo kūną dalimis, gali pradėti žaisti patį geriausią manipuliacijos ir socialinį žaidimą. Kuo daugiau turi paslapties, kuo mažiau šneki apie tai, kas dedasi Tavo dėžutėje, tuo daugiau galimybių turi išgyvent ir suvalgyt kitą, nes kitaip kitas suvalgys Tave. Svarbiausia visąlaik maudytis vienatvėje, o naktimis svajoti apie garsų ir aistros uraganus, kurie siaučia kiekvieno mūsų širdyse. Tik ššš! Apie tai niekam nevalia plačiai pasakoti, nes pamesi savo kiautą ir tapsi pažeidžiamas dar labiau nei supančiota kiaulaitė prieš Tavo tėvą su milžinišku peiliu..
Taigi, mes turim savo paslaptį, visą kūną ir svarbiausia- sakome jiems/joms tai, ką tik jie/jos nori girdėti. Pridedame savo natūralų žavesį sujungtą su begaliniu pykčiu visai žmonijai ir pora kibirų sarkazmo bei cinizmo. Ką gauname? Arba sugebate viską valdyti kaip norite, arba jūsų niekas nebesupranta ir galvoja, kad esate kvailas. Visgi viduje žinote, kad vieną naktį, bent vienas žmogus kažkaip uždus miegodamas lovoje. Netyčia panaudodamas dar ir savo pagalvę. Savo rankom. Matyt košmarą susapnavo ir pradėjo lunatikuot...

Pusė lapo.

Šiandien vėjas taip negailestingai talžo trapius snaigių kūnus. Ir jos vis tiek nepalūžta. Taip jos suteikia išlikimo prasmę, bet ne sau pačioms, o mums. Juk jos mus kanda ir bando pašauti visomis išgalėmis. Tačiau žmonės niekada nesupras tokio dalyko, numos ranka tardami labai reikšmingus žodžius: 'Bjaurus oras... Kaip reiks mašiną paskui atsikast?'. Prasmė.
Pradėjau gyventi tyliai, kaip ir pati žiema. Rėkauju tai, ką nori girdėti kiti, bet atėjus nakčiai vienas susisuku į tamsiausią savo sielos kampą. O ten visąlaik gera grįžti. Tai panašu į vidury tamsos stovintį apleistą devynaukštį, kur vienam lange labai blankiai šviečia paskutiniai žvakės likučiai. Netgi pradedu galvoti, jog reiktų kažkada išlipti iš to namo paskutinio aukšto ir pagaliau įveikti save, pradėti nuo nulio, kaip nuo gimimo. Tačiau kiek tai realu padaryti bet kuriam planetos žmogui? Greičiau toliau sėdėsiu apsikabinęs savo inkarus, kol kažkas išdrįs ateiti nuogas kaip beržas ir pabandys kalbėti su manimi. Ta diena bus ypatinga ir ji vėl pradings, kaip pradingsta viskas, kas man kažkada buvo varomoji jėga, kas buvo mano gyvenimas ar tik jo dalis... Visi jūs pradingote, todėl ir gyvenu savo paslapties kambarėlyje, kad niekas daugiau man neteiktų vilties. Juk tik ji ir neša didžiausią gyvenimo skausmą.
Aš irgi bijau, net labai, bet šypsausi ar stengiuosi šypsotis.
Pasileisk šitai, kai baigsi skaityti.

Šitaip tyku, tylu, ramu

Ir net visagalis vėjas
Neberodo savo dantų.

Aš stovėjau, stebėjau
Kaip snaigės juodos
Krito ant Tavo pečių.

Katės merkė savo akis,
Bet netikėjau jomis:
Laukiau, ką pasakys širdis.

Sankryžos degė raudonai,
Rajonuos siautė audra.
Kodėl Tu dar čia?

Dūmai sukos begaliniu ratu,
Miesto pačiam vidury
Be sienų pilkų.

Sugriaudėjo šauksmas tyloj
Ir vienatvė padarė:
Paleido, bet ne mus.