Traukiniai
nebesutelpa keliuos, peronai sausai užkimšti. Čia nieko gero seniai nebėra ir
mūsų sielos ganos kitoj kranto pusėj. Bliaunam skardžiai per pievas, per
klonius, per žemę. Ne, mes esam maži ir bliaunam kaip skerdžiamos avys. Mes –
niekas, mes – oras, mes – žemė ant kurios dabar stovi. O kas mes gi esam?
Stebėtina gyvūnų
elgsena parodo mūsų išprusimą gamtos lygmenyje. Nuo ląstelės keliavom keliavom,
savo istoriją rašėm. Ne, ne į HDD. Tačiau galop ir iki jo atėjom. Lygiai taip
pat, kuris daugiau „savęs“ paklojo į šaltus kanalizacijos gniaužtus. Visgi tai
virto tiesiog matavimu penio ilgumo. Beprasmybė, o išprusėlis, supraski,
retkarčiais priedurnis, sako „nonsensas“. Tos pačios ilgumo varžybos. Tik
protinės, ne fizinės. Tu kaltas ir dėl to taip elgies, nes ir aš kaltas. Juk gimėm
su prikalta nuodėme klaidos pasekmės arba natūralumo išraiškos. Pykstam ir
bliaunam per klonius. Vienas kitam tiesiai į ausį rėkaujam tarsi sirenos. Mažas
Tu ir didelis aš, kaip mažas aš ir didelis Tu. Siauraprotystės užvaldę mūsų
gūdų pilkumą. Bučiuojamės su blokinėm figūrom ir matom tik špakliuotą grožį. Tuo
pat metu atsiranda ir praeitis. Sako žodis užrašytas jau negyvas. Juk jis yra! Išliko užrašytas. Gyvuliai tik gyvulius
supranta.
Žemyn - krentu
stačiais laiptais. Nekęsk ir kramtyk mane sūrų. Aš kitas, aš kitas! Kas tu, kas
tu? Ugnie? Mėnuli? Žeme? Medi? Pagunda ir aistra? Ji. Kas Tu?
