Koks dar s│ℳⒷ◯╰│s?

Šviesūs žibintai. Kvadratiškai įtalpinti tarp lanksčių gatvių.
Kompozicija.
Natūralumo įsikūnijimas moderniam kontekste. Ir šneka paskui 'gyvenimas kaip kampas, kaip jūros banga lenkias'. Pffff...
Tie patys modernai vėliau glostosi vienas kitam pečius. Tapšnoja, murkia į kaklą.
Kaklaraiščiu papuoštą - kartuvėm dabintą.
Nes yra tik taip ir anaip. Įsidėmėjai? Tik. Tak. Gali darkart likimo laikrodį prasukt - kažin ar žaizdos užgis. Nebijok, jei nespėjai Tave papuoš ir paskui dar fotografuos. Prie savo būsimų karstų.
Juk staiga visi privalėjom tapti nugalėtojais. Jokio pralaimėjimo nebuvo. Niekada. Antra vieta? Tai lieka, geriausiu atveju, kažkur toli užmaršty. Suklysti laiko neturi.
Bėk, skubėk, bet tik savęs niekam nepalik. O kiek tokių keliauja iš baro?
Sukala. Prikala. Ne, mano mintis. Trupina. Miltais. Pavirsti saulei akyse užtemus.Šiąnakt.
Dulkės dulksnoj dulkinas. Taip, aš ir Tu. Nakčiai praėjus mirtinai šaltai. Kaip gulbių kūnai palaidoti lede. Taip, aš ir Tu.

Atsisakau.

Keliauju per tamsą. Tokią glotnią ir švelnią, visai kaip Tavo suknia tą nuostabią naktį. Stebiu laibus ir kreivus stuburus ištįsusius į dangų stebėti žvaigždėto dangaus. Aš geriu ir mėgaujuos tamsa, geltoniu padabintas pušų šaknis. Judu tolyn. Neriu į gilumas. Beldžiu. Tyla. Dar, sugniaužęs kruvinus krumplius, pabeldžiu. Tyla. Žinau kodėl - manyje seniai tyla. Svajonės ir norai. Variklis ir motoras. Tai lieka tik žodžiais ir niekieno atminty įamžintais vardais. Raudonis dingsta iš rankų ir persikelia į akis. Nebematyti net geltoniu išpuošto trinkelių grožio. Tik pavieniai akmenys, kurie, atrodo, pastatyti visai be reikalo. Čia Tu ir aš be reikalo, bet tik ne jie. Tašyti ir glotnūs. Juk ir mes turim patapti tokiais, kurie įlenda į tarpus, kaip tik tokie, bet be ataugų, be savo šaknų. Pritapti bene lygu pasiduoti. Kažkada tai padaręs tapsi kitu. Neišpildęs norų svetimų tapsi tik tuo pačiu. Niekas nieku, o ar verta būti nekilnojamu turtu? Atiduoti save nosių šluostymui, bet užsimerkti mirties ryškiausiai šviesai... Pasiskirti pačiam menkiausiam darbui lengviausia. Aukoti save - laidoti kito vardan. Grįžtu prie minties, kai buvai su suknia. Tamsoj, geidulingai žvelgianti, išsiplėtusiais vyzdžiais - Tu nebe ta. Aš aukojau save ir tiltus kėliau dangun. Tvirtinau stuburus apšviesdamas ryškiau šaknis. Tapau svetimas svajones pildančia, pilka, ruda, geltona auka. Matau kaip šaknys nyksta, kaip stuburas linksta, pamirštu kvėpuot ir uždūstu... Minčių tėkmėj paskendęs, lapų gausoj išsimaudęs, susiliejęs su raudono akmens atspalviu akių šviesoj. Vis dar, tiksliau, visuomet, paskendęs nebylioj vienatvėj.
Aš niekas iš nieko atėjęs. Man nieko nereikia ir nieko nenoriu. Man reikia išgirsti, kai šaknis Tu buvai.

Anarabėja.

Užmiegu. Atsikeliu. Užmiegu. Atsikeliu. Užmiegu. Atsikeliu. Ir aš tą patį jaučiu. Daugkart. Kartais per dieną po kelis kartus. Kas tuomet užstringa kaip nuolatos? Dingę detalės ir išblukę spalvos lydi kiekvieną mūsų.
Vienąnakt prabudo niekieno nežadinamas. Nusprendė paklyst, kojomis save valdyt: neryškios spalvos, prietema, gatvių šviesa. Blyksinčiais teleportiniais ženklais nusagstytos kryžkelės. Tik nužvelgia į tolstantį pakeleivį. Visiška ramybė ir tyla. Sunkūs batai verčia nepasislėpt garsų tamsoj. Nenaudėlis, ištvirkėlis klajoja gatvėm. Drumsčia mūsų ramų ir saldų miegą. Pasiklydus siela prigėrus visiškos laisvės vardan. Ir kitas tylos nusikaltėlis tolumoj sugriausmina savo barzdaskutės motorą. Mus vėl sutrukdo miego vardan. Paklydėlis šlubuoja toliau kaip lavonas. Pamestas, sumuštas ir visas perkreiptas nuo kontrastų gausos. Kelios akimirkos gali skirti nuo skurdžios šviesos sukiužusioj pirkioj, iki padebesių verandos. Tokiom naktim ir pamatai parduotą meilę, išduotus draugus ir sulaužytus pažadus. Pamatai gyvenimą, koks jis yra iš tikrųjų.
Išprotėjimas. Vienareikšmiškai. Nesusidorojimas. Graužatis. Gailestis, analizė, pyktis, meilė, geismas, begalinis noras... Tuštuma lydi Tave ir mane. Parduotoje tyloje pasmerkti.

H. Pėdos.

Rasos lašu įvardinsiu tekėjimo kryptį,
Kad žvaigždės save pamatytų, keliautų
Kartu į juodžemį tamsų ir drėgną.

Maitinsiu vandeniu, pagirdysiu sliekus,
Užpilsiu skysčiu giliausias žemės vagas
Iki pat viršaus, taip visiškai pilnai pilnas.

Auginsiu grūdą, kurį paskui pjaus negailėdami
Nieko ir nieko, ir stipriai nurėž galvas
Jaunas, ir dės mus į burną sakydami aš.

Viduj mus suvalgys kramtydami kūnus,
Rys, rys, rys, kol jie save pakratys -
Ne tavo, čia mano ir nieko - gamtos.

Tada mes tekėsim į žemės giliausias vagas.
Berankiai, bekojai - sugrįšim į pradžią
Globon šviesiausių naktų jaukumos.