Dar ir dar vieną naktį. Dabar lova mane atstumia net labiau nei Tu. Stengiesi pabėgti ir, jei tik nori, Tau puikiai pavyksta. Tai net man sukelia šypseną.
Lygi kaip šilkas, šilta oda. Tokia, kaip motinos. Tokia, kurios mes visi ieškom. Kiekvienas sau. Akyse giliai giliai, iki pat vandenyno dugno su žuvim ten plaukioji ir nardai. Tas pats kaip žydras birželio mėnesio dangus. Kupinas savo gilumos jausmo. Nuo horizonto palengva sunkėjančia sodriai mėlyna spalva vakarinį dangų padaro tiesiog dievišką. Vasara - dieviška. Tavo akys - dieviška. Jokių kitų daugiau nenorėčiau taip matyt, kaip tik Tavo. Paskendęs akyse išnirsiu puikių kviečių lauke. Savo pirštais liesiu kiekvieną, visą kvietį. Lėtai lėtai, migdysiu... Vos pirštų galiukais, vos vos ,kad pajaustum. Ateinu ne kaip priešas - bandau prisijaukint Tave. Labai labai tyliai prisiglausiu savo lūpom prie ausies. Pašnibždom, dar prieš miegą paklausiu:
-Kas Tu esi?
-O kuo nori kad būčiau?
-Viskuo ir niekuo.
-Niekas negali būti viskuo.
-Tai būk man viskas.
Gana gana. Tikiuosi fantazija atgijo skaitant. Labai norėjau, kad patį pirmąkart skaitant vaizdai Tau iškart šoktų į galvą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą