Keliauju per tamsą. Tokią glotnią ir švelnią, visai kaip Tavo suknia tą nuostabią naktį. Stebiu laibus ir kreivus stuburus ištįsusius į dangų stebėti žvaigždėto dangaus. Aš geriu ir mėgaujuos tamsa, geltoniu padabintas pušų šaknis. Judu tolyn. Neriu į gilumas. Beldžiu. Tyla. Dar, sugniaužęs kruvinus krumplius, pabeldžiu. Tyla. Žinau kodėl - manyje seniai tyla. Svajonės ir norai. Variklis ir motoras. Tai lieka tik žodžiais ir niekieno atminty įamžintais vardais. Raudonis dingsta iš rankų ir persikelia į akis. Nebematyti net geltoniu išpuošto trinkelių grožio. Tik pavieniai akmenys, kurie, atrodo, pastatyti visai be reikalo. Čia Tu ir aš be reikalo, bet tik ne jie. Tašyti ir glotnūs. Juk ir mes turim patapti tokiais, kurie įlenda į tarpus, kaip tik tokie, bet be ataugų, be savo šaknų. Pritapti bene lygu pasiduoti. Kažkada tai padaręs tapsi kitu. Neišpildęs norų svetimų tapsi tik tuo pačiu. Niekas nieku, o ar verta būti nekilnojamu turtu? Atiduoti save nosių šluostymui, bet užsimerkti mirties ryškiausiai šviesai... Pasiskirti pačiam menkiausiam darbui lengviausia. Aukoti save - laidoti kito vardan. Grįžtu prie minties, kai buvai su suknia. Tamsoj, geidulingai žvelgianti, išsiplėtusiais vyzdžiais - Tu nebe ta. Aš aukojau save ir tiltus kėliau dangun. Tvirtinau stuburus apšviesdamas ryškiau šaknis. Tapau svetimas svajones pildančia, pilka, ruda, geltona auka. Matau kaip šaknys nyksta, kaip stuburas linksta, pamirštu kvėpuot ir uždūstu... Minčių tėkmėj paskendęs, lapų gausoj išsimaudęs, susiliejęs su raudono akmens atspalviu akių šviesoj. Vis dar, tiksliau, visuomet, paskendęs nebylioj vienatvėj.
Aš niekas iš nieko atėjęs. Man nieko nereikia ir nieko nenoriu. Man reikia išgirsti, kai šaknis Tu buvai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą