Toks tempas. Visiškas susvetimėjimas. Viskas ir kartu niekas paslapčia tampa kryžkele. Galvosūkio dalimi, kurią privalai išspręsti. Nieko naujo arba Vakarų fronte. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar ieškai to, kas gali išlyginti, suvienodinti, pritaikyti specialiai tau. Pūti burbulą po kito. Milijonai burbulų ir ištekančių smėlio grūdų. Nepaliaujamai bėga ir skuba. Tolsta vienas nuo kitos. Atskirti kaip taktai, begėdiškai sužymėti, sunumeruoti įsivaizduojama tvarka. Svarbiausi plojimai, kai užmarštin keliauja praeitis. Meluoju gi. Didžiau už kūrybą yra lojimo galia. Malonu, kai vemia į burną, kai tuštinasi į širdį. Ne? Save drožti lyg skulptoriui žiogą juk gera. Bėda, kad visi mokiniai. Nauda, kad šildai kažkieno namus. Anglis su tokiu gyvenimu iš kojinių tik ir traukt. Puvėsiu dvokia bet kokios įmanomos landos. Užgniaužia gėda ir pasidaro gėda. Tada nori graužt betoną. Ištrint kiekvieną pasakytą žodį. Kiekvieną matytą vaizdą. Kiekvieną nuostabų garsą, o jo labiausiai gaila. Ko tik nepadarytum gėrio vardan. Parduotum ir mylimą žmogų destrukcijos čiuptuvams. Velniop, save išmainytum kažkokios gėrio porcijos vardan. Koks skirtumas, jei pats sau susvetimėjęs esi?
Skaitau Tave jau šimtąjį kartą. Ne, daug daugiau. Ilgiau ir įdėmiau. Nesuprantu kodėl.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą