M.

Kur auksinėm gijom austa,

Kur vario ritės žiba naktim,

Moterys pamiršta savas raudas.

Išbrinksta jų veidai nuo ašarų karčių,

Taip pat kaip vėjas dingsta

Begaliniuos laukuos tarp rugių.

Jos nusirengs storas skaras

Ir bris atgal į motiną Žemelę.

Per vandenį jos švelniai bris.