Visiško vidinio aš išlaisvinimas kvėpuojant tūkstančio žmonių prakaitu, grojant per amžius nutrintus viso pasaulio kompozitorių kūrinius, klausant pigių ir nereikšmingų žmonių kalbų, gyvenant bent vienai valandai tik savo malonumui... Atsikelti jaučiant ką tik iškepto pyrago kvapą, gauti pačią mieliausią žinutę iš pat ryto, kuri sveikina Tave su dar viena diena, gerti kavą sėdint ant žolės ir stebėti kaip paukščiai blaškosi po pievas net neįpusėjus dienai, deginti laužus ir dešimtis žiburių beprotiškai žvaigždėtą naktį- degintį mūsų aistrą. Deginti vienas kitą.
Viskas būtų taip gerai, jei ne Tu. Kaip aš Tavęs vis dar negaliu išmesti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą