Supratau vieną dalyką, na, tiksliau du, bet vienas yra visiškai elementarus- pabėgti nuo praeities yra neįmanoma. Visad ten grįši, visad ten draugą rasi, visad klausysi tos pačios muzikos, kaip ir praeity... Bet štai kitas dalykas yra daug nuostabesnis. Ir daug kam nežinomas. Ir man buvo nežinomas...
Kartą taigi nusprendžiau išsilieti bedirbant fizinį darbą. Sunki diena anuomet užklupo mane, nes saulė kepino mūsų nugaras, kaip mes šoninę ant keptuvės kepam. Čirškėjom, viduj. Kaip tąkart netyčiom 'pasisekė', buvau nusilpęs truputėlį. Pasakysiu tik citatą, kai pagaliau parkeliavo šaltas, gaivus alus kiekvienam po stiklinaitę: drėgnai žemei daug nereikia. Visgi ta diena buvo tikrai ypatinga ir neįprasta. Ne vien dėl to, kad gauni pasiknisti senuose sandėliuose su krūvom daiktų ir gali ką tik nori vežtis; ne vien dėl to, kad visą dieną dirbi su kastuvu arba pilnais kibirais rankose. Ta diena buvo supratimo ir vidinės ramybės diena. Kai supranti, kad vėjas išties yra ne oro masių keitimosi padarinys, o mūsų sielų chaotiškas judėjimas po pasaulį. Ir nors aš buvau visiškai patenkintas, palaimintas ir laimingas bei ramus, mano siela bėgiojo, skraidė ir lakstė. Ji ieškojo vienišų ir paliktų likimo valiai sielų, kad galėtų jas pradžiuginti. Mano ir kitų žmonių vidūs skraidė tądien po visą pasaulį, nes vasara vėlei sugrįžo į kiekvieno širdis. Todėl mes šypsojomės, net jei kas ir žinojo, kad rytoj teks atiduoti savo galvą. Tačiau tądien buvo kitaip...
Nepamiršti, nemylėti, neįsimylėti, džiaugtis, kvėpuoti ir gyventi. Juk mes gyvenam ten, kur mūsų mintys, o ne protas yra. Aš gyvenu oranžinių rugių lauke su žydru dangum, keliais debesim, žalia pieva toly ir skaidraus vandens upeliu. Ateisi pažaisti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą