.

Kaip buvo smagu apsimetinėti. Kaip smagu matyti žmones, kurie nuoširdžiai tiki, jog jiems linki gero, jog džiaugiesi kažkuo svarbesniu nei dulke ant stalo. Ne, man tikrai niekas nerūpi. Mano vidus visiškai tuščias, bet neramus. Ramybės nežinau kiek laiko neturėjau ir nežinau kiek dar laiko kęsiu šitą kartų skonį burnoje...
Žinau tik tiek, kad kažkur vaikšto ilgakasė, kuriai reikia manęs, o man- jos. Ji irgi jaučia kartų skonį. Ji irgi tokia pat mirus nuo pasaulio kaip ir aš...
Ir visgi pagalvojus kyla mintis "O koks bl*t skirtumas?". Niekam neįdomus dabar, kažin ar būsiu vėliau įdomus. Kam reikalingas žmogus, kuris sėdi prie stalo ir negali ištarti nė vieno svarbaus ar įdomaus žodžio? Sakau, visiškai sutuštėjau ir susvetimėjau.
Stengiausi būti toks geras kitiems, o kiti man vis dar apspjaudo veidą. Nieko tokio. Blogiausiu atveju, pradėsiu ant kiekvieno kampo spjaudyti savo juodą vidų, gal kas tada supras, kad tik tiek iš manęs naudos.


ARBA

Gavau grūstuvę dovanų. Baltą, storą, didoką, naują. Tikiuosi, kad ateity ji ir bus mano raktas. Kaip dabar mano raktas į viską gyvenime yra muzika.