Man pradeda patikti mūsų pačių sukurtas negatyvus pasaulis. Visi liūdi ir nei vienas nesistengia pakeisti savęs ar kitų. Pakeisti pasaulio. Ir tai taip nuostabu, taip atrodo žmogiškai natūralu nusispjauti ir daugiau nebesistengti. Net vemti verčiat mane taip nuostabiai elgdamiesi. Visgi džiaugiuosi, kad ir vemdamas turiu iškęsti jūsų pasaulius, kuriuose lūžta nagai, kava būna per šalta, virėjas makaronus restorane išvirė per daug ištižusius... Žinau, kad visad galiu išvemti savo tokį pasaulį matydamas jus ir viduj pasilikti tik kvailu laikomą optimizmą ir geranoriškumą. Žinoma, ne visiems.
Iš čia iškyla ir šalutinis poveikis. Kitus liečiančios problemos ar net patys žmonės man tampa kaip daiktai: noriu išmetu, noriu pasilieku, noriu suvalgau ir išvemiu. Dėl to jau kilo bėdų, bet tai ir padėjo atrasti tikrus žmones, o ne apsimetėlius. Dėl to nusprendžiau, kad išsivemti verta.
Pabaigai. Atsiminiau tokį filmą apie 'mūsų išganytoją Kristų'. Įdomus faktas, kad daugumai žmonių avelių ganytojas vis dar patinka, jį visi užjaučia, nes mirė siaubinga mirtimi, nebuvo pripažintas tinkamai ir pasaka be galo prasideda. Tačiau kiek tokių melagių žino apie kryžiuočių žygius, persekiojimus, kankinimus ir pasirinkimo laisvę: tikėk nauju dievu arba mirsi? Eik savo, o ne kito keliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą