Nuo ko čia pradėti net nebežinau. Nepyk, kad užmiršau ir apleidau Tave, mano mielas drauge. Tiek visko daug, taip sočiai prikrauta, o dar buvo iškepta su tikrai per daug aliejaus... Riebūs minčių šuoliai ir nieko nevystymas iki Tavo lygmens.
Kaip niekad susidomėjau šiemet žmogumi. Nemaloniausia, žinoma, buvo pripažinti tiesą. Man ji pasirodė per daug nešvari ir niekaip negalėjau patikėti, kad aklai gyniau neteisingą pusę. Nors turbūt taip buvo ne visuomet. Dalykai, kuriuos papasakoja žmonės žmonėms apie žmones metų metus atgal, parskrieja bumerango greičiu į patį dešimtuką: tartum viskas pagal planą. O tuomet pasidaro įdomu jau ir save stebėti, kai atsipeikėji iš šoko ir pradedi viską vertinti iš dalies lengvabūdiškumą smerkiančiomis akimis. Pastebi, kad metai nieko nepadarė ir nepakeitė. Tolimesni karjeros metai neįmanomi. Tik, kas be ko, ne darbdavio, o darbuotojo užgaida, supranti?
Be visų kitų tokių nemalonių dalykų yra geroji medalio pusė. Žmonės vis dar mane nustebina ir maloniai nustebina. Net elementariausias pokalbis apie gyvenimą palieka mane užkerėtą. Kai atsiveri ir Tau atsiveria, kai žmogaus net tinkamai nepažįsti, kai gali atiduoti visą save verbaline išraiška ir pasijusti lengvesniu. Galbūt dėl tos komunikacijos aš kiek apleidau Tave. Tačiau tai visiškai pravertė, dabar galiu gyventi daug ramesne širdimi.
Ir tai dar kita tema, bet noriu šiek tiek pasigirti. Supratau, kad karma yra kalė, bet jei ją vertinsi ne kaip kalę - smarkiai atsidėkos. Būti geresniu ir padėti kitiems man jau seniai atsipirko. Dabar bent jau vaikštau su švaresne sąžine. Taip taip, dar ją turiu...
Keista čia. Prieš miegą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą