Tai tik nuotrupa.

Nutinka žmonėms įdomūs dalykai. Gyvenimiški. Kartais, atrodytų, visiška kasdienybė teka savo sena ramia vaga, bet pagalvoji: "Kokių buvo gražių mažų dalykėlių per vieną dieną sukurta". Įdomus dalykas, kai pradedi sverti kiek kartų per dieną nusišypsojai ir kiek kartų buvai visiškai paniuręs. Tarsi būtum iš vidaus juodai nusidažęs. Tuomet supranti, kad patyrei kažką gero. Galbūt labai menko, bet dienos pabaigoje gyvybę saugančio. Patyrei kažką įdomaus, netikėto ir visgi mielo. Tačiau man vis dar keista kokiu greičiu juda žmogus vienur be saiko pirmyn, kitur be saiko atgal, bet sugeba pajausti kažką gero. Kitaip tariant, nepraleidžia pro akis ir ausis tuščiai. Žinau, kad tikrai supranti mane, drauge.
'Kelionė trunkanti jau daugiau kaip dvylika valandų, besitęsianti per ketvirtą šalį ir jaučiu kaip mano vienišo minčių srautas tenkina mane. Dabar prie manęs nieko nėra. Esu tik aš. Visą situaciją bendrai gelbsti karts nuo karto pasigirstantis seno gero roko kūrinys, bet dar labiau šimtai, gal net tūkstančiai, žvaigždžių. Jos tapė nuostabų vaizdą danguje. Tarsi ore įšalusios snaigės pakabintos gerokai aukščiau mūsų bambų. Kad jūs būtumėte matę mėnulį, naktinio dangaus karalių, tarp tų visų mažų spindulių danguje. Beprotiškai juodame, tarytum, varnos plunksna, danguje. Kai iš tikrųjų suvoki tai, į ką žiūri, labai pagarbiai nuleidi galvą žemyn. Dulkės.
Skrieji ir riji kilometrą po kilometro, bet manęs mašinoje nėra, nes čia man nepatinka. Aš vis dar ten pat, bet fiziškai toli kaip mėnulis su visom žvaigždėm. (Supraskite teisingai, aš nesiskundžiu, tai buvo visiškai kitoks 'įdomus dalykas'). Nors ir buvau pakeliui į kitą pasaulį, tarsi skriečiau į dangų, bet žinau, kad mane pasitiks tik raudoni nusmailinti velnio ragai ir nenutylantis pašaipos juokas. Lygiai taip pat ten nenoriu, kaip ir visos tos žvaigždelės nenori nukristi ar užgęsti. Nes mes vienodai esam iš to paties drėbti. Kiekvienas galime šviesti ir dar labiau.
Namai - aš parkeliauju pas jus.'

Sunku, kai Tavo galvoj auga didelis auglys.