Laikas. Terminas, sąvoka ir tiesiog žodis, kuris nusako tiek daug, bet niekada nepaaiškina savo esybės. Laikas yra mūsų visų didžiausias draugas ir dar didesnis priešas. Juo nusakoma praeitis ir ateitis. Kuri ką tik atėjo, ir vėl ką atėjo. Kol visa tai perskaitai nežinia kelintąkart nukeliauji į ateitį. Kuo tai išmatuoti? Neįmanoma, nebent sugalvosi savo taisykles ir jų laikysies. Ne tik pats - dar ir kitiem primesi.
Besileidžianti saulė piešė sodrų oranžinės ir raudonos spalvos kokteilį danguje. Jos nė trupinio nesimatė, nes viską blokavo betono, plieno ir stiklo oranžerijos. Šviesią dieną sublizgėdavo ryškiomis korozijai atsparių dažų nuotaikomis. Tačiau dabar tai tebuvo liūdnas, vienišumo ir tuštumos kupinas vaizdas. Vienintelis pozityvus dalykas tapo tas, kad kažkur tarp visų krintančių šešėlių kur ne kur švietė elektriniai jonvabaliai. Tai buvo kažkieno namai. Tai, ką jie vadina namais. Kuriam laikui ir aš tai vadinau. Tačiau neskubėdama atslinko viską apgaubianti tamsa. Akimirką žiūrint į vieną ar kitą žiburį sukilo gužys ir spaudimas krūtinėje. Ne, ne mano namai, ne mano kūnas - tai ne aš. O kas tuomet? Vienišas jūreivis plaukiantis asfaltine jūra. Įkalintas tarp storo mūro. Be pradžios ir pabaigos. Niekaip nerandantis, o radęs po kelių minučių supratęs, kad vėl pametė. Toji laimė trunka trumpai. Be pradžios ir pabaigos. Tad spėk sugaudyt. Abi rankos kairios ir pagavo kažkas tolimas kitas...
Vienai akimirkai visiška tuštuma. Tu - niekas. Be kažko Tu niekas. Kažkam atsiradus vėl pasijauti niekas. Tai kas esi iš tikrųjų, jei viduj seniausiai esi niekas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą