Dviese statėme tiltą. Norėjau statyti tiltą į Senąją Europą, bet armatūros buvo suvirinta per mažai... Pylėme likusį dirvožemį, tikrai gerą, ant visiškos molio kupinos šlynės. Ir be gailesčio naikinome namus. Kitų sukurtus per ilgą laiką ir labai kruopščiai statytus.
Nelaukiau kol ateis audra, bet ji mane aplenkė. Skubėjau įmerkti savo purvinas pėdas ir rankas į šiltą kaip arbata vandenį. Bet skalbti savęs neskubėjau, nors griaustinis vis gaudė arčiau ir arčiau. Keista, bet žaibų nesimatė. Tuo pat metu atėjo pats tikriausias kaubojus ir atnešė man rankšluostį savo kūnui nuvalyti. Nekeista, kad rūkė sėdėdamas ant rąsto. Bet rūkyti, kaip aš praustis, neskubėjo. Lėtai traukė kiekvieną dūmą iš paskutinių plaučių, nors ir reikėjo paskubėti. Ir tik tada, bene pirmąkart, pamačiau jį tokį rimtą ir žvelgiantį į niekur. Jis, galbūt, gėrėjosi besileidžiančios saulės trupiniais ir juodais it smala debesimis, galbūt, tik pievos žaluma. Tačiau kiekvienas žinom, kad jis nežiūrėjo į tuos žemiškus dalykus. Jis pats buvo paskendęs savose mintyse ir savo mažam minčių pasaulėlyje, kaip mano pėdos ir plaštakos buvo paskendę drumzlinam vandeny.
Bandymai užkalbinti kaubojų baigėsi kaip ir tikėjau- šnekėjau pats su savimi. Pakilęs skubau eiti link to, kas vadinama pašiūre ir garažu. Trupiniai dar gan ryškiai nušvietė mano nuodingą kūną ištempdami šešėlį iki kelių metrų monstro pavidalo. Ir aš eidamas dairiausi kaubojaus, nes jis paskutinį dūmą traukė, kai ėjau pro šalį. Aš žinojau, kad jis seka man iš paskos. Tai vadinama intuicija. Ir tik paėjęs geroką galą kelio, išgirdau jo kojas trypiant neseniai nupjautą žolę. Jis man leido jį girdėti, tarsi tėvas, kad nebijočiau.
Bet jis nebuvo ir nebus tas, kuriam patikėsiu saugoti savąją sielą. Jis tiesiog atrodė kaip kaubojus iš vesterno filmų senų...
Noriu palinkėti geresnių dienų nei man buvo ši.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą