Nes kitaip negali būti. Nors kai pradeda maišytis žemė ir dangus, tiksliau, jūra ir dangus, gali išeiti iš proto. Juk jūra ir dangus yra abu žydri žydri ir Tu net norėdamas negali pasakyti, jei tik vanduo stovės vietoje bent akimirką, kada tiksliai jie tampa vienu kūnu. Nei Tu, nei aš negalim to pasakyti. Nebent kaip ir dažniausiai mūsų gyvenimuos- tik apytikriai spėjam. Ir vėl tas keistas jausmas apima, kai viskas pradeda plaukti, bet plaukia nepastoviai, labai nepastoviai: tai greitai, tai lėtai, tai vietoje stovi, bet blogiausia, kai pradeda plaukti Tau bemiegant. Nuklydau truputėlį į šoną, atleisk...
Aš tikiu, kad su manim sutiksi. Juk daugelis sutiktų: besileidžianti vasaros saulė virš milžiniško ploto natūralios vandens saugyklos, šviežių mėtų arbatos/ šviežiai maltos ir užpiltos kavos kvapas, Tavo juokas, žalias laužo smilkalas, labai labai lengvas ką tik pjautos žolės kvapas ir žali beržų bei ąžuolo lapai yra savotiška romantika. Maurice Ravel bei Jacob de Haan sukurta ir aranžuota muzika yra tikras malonumas ir skanėstas ausims, visai kaip juodas arba baltas šokoladas su kavos pupelėmis lengvai pradėjęs tirpti vos tik palietė Tavo liežuvį. Skamba gražiai? Tačiau kas nusprendė, kad veikiančio ir lentas greitai dorojančio pjūklo garsas nėra muzika? Nors truputėlį meluoju gal šįkart, nes elektroninė muzika neretai sugeba peržengti viską, kas tik įmanoma. Užtad kapojusio malkas vaikino skausmas ir per kaimą nuvilnijęs riksmas nusikirtus nykštį yra šokia tokia romantika. Tuomet kaip tik viskas sulėtėja, Tavo laivas pradeda plaukti nebe vandeniu, o žeme ir, kad ir kaip norėtum, negali greitai judėti. Akys laksto nežmonišku greičiu ir koncentruojasi į kiekvieną detalę, bet bendro vaizdo nepadeda sudaryti. Kaip tik tuo metu skambanti simfonija viską įprasmina šimtus kartų sukirsdama ir penetruodama Tavo smegenis, kol jos pradeda trūkinėti, galop ir pats gali nutrūkti. Ir tada jau lieki tik Tu pats vienas su savimi iki pusės paskendęs dobilienoj... Romantika.
Štai čia mūsų kelionės tuomkart ir pasibaigia, nes aš vėl likau vienas. Tik paskendau iki pusės krėsle. Paskendau namuos, kurių nepažįstu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą