Vienądien iškeliavau į žygį. Netrumpą, rimtai neplanuotą...
Vėsų rytą dar tik saulei bekeliant galvą aš jau gėriau nuostabią kavą ir džiaugiausi bundančia dienai miesto gamta. Išėjau ilgai nesėdėjęs. Netrukus praeiti porai valandų jau stovėjau kito miesto stotelėje ir laukiau kito autobuso, kuris mane turėjo tik pametėti arčiau galutinio kelionės tikslo, kad ir koks jis bebūtų. Galop, įpusėjęs fizinę kelionę, pradėjau ir kitą- vidinę. Tik ne psichologinę ar socialinę, ar dvasinę- paprasčiausiai kažkas pavaišino skaniu gėrimu... Nuvykę, gerokai atsilikdami nuo grafiko, prie tikrojo kelionės taško, ritomės iš geležinių žirgų prieglobsčio ir persėdom į šių dienų naujienas ir mokslo pasiekimus- iš tvirto polimero pagamintas valtis/ plaustus/ baidares/ kanojas ir tt. Žodžiu, išplaukti, įplaukti, tiesiog plaukti ir, be abejonės, nuplaukti. Negaliu skųstis, nes vaizdas buvo gražus, tiesiog nuostabus mano akiai: saulės spinduliai drąsiai kertantys tarpus tarp medžių lapų, čiurlenantis tarp akmenų, smėlio ir nuvirtusių medžių vanduo, vietomis sukurdamas mažus sūkurius, tyras gamtos ir pūvančio medžio kvapas, statūs krantai ir nė gyvos dvasios aplink. Viskas būtų buvę idealu, jei ne tai, kad aš buvau žmogus. Ir ne šiaip sau, o tas, kuris nusidėjo, prasižengė ne kartą ir ne du gyvenime. Tai darė neretai tyčia, nes manė, jog bus geriau. Tais kartais jis ir suklysdavo, ir, praktiškai, kiekvienąkart susvildavo. Bet dabar jis pagaliau atsidūrė motinos gamtos lopšy, kur turės atpirkti nuodėmes. Žinoma, iškart to nežinojo ir tikrai nesuprato. Ir tuomet pasirodė pulkai varmų ir uodų, kurie vienas po kito keitėsi ir baudė mūsų herojų. Taip motušė už kiekvieną nuodėmę kando po kąsnį jo kūno vabzdžių burnomis. Skubėjo ir bandė bent didžią dalį prasižengimų sukrimsti nuleidžiant saldų kraują, bet kelionė buvo per daug trumpa, kad motina gamta spėtų mane nubausti. Bet aš vis dar kenčiu ir kentėsiu, visą gyvenimą man jau nebus kelio atgal ir kitokio kelio. Visą gyvenimą.
Musės vaišinosi manuoju patiškusiu krauju, kai užmušiau porą varmų. Ir manyje tūnojo ir tūnos begalinis ilgesys, liūdesys, tikriausiai ir pyktis, nostalgija ir dar visa kita tai, kas yra negera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą