Koks didelis sutapimas, kad pusę dienos galvojęs ar verta kažką parašyti suprantu, jog V. Juknaitės bene žymiausias kūrinys 'Stiklo šalis' sukasi manoj galvoj. Bet tikrai netiesiogiai- tiesiog apie stiklo šalis mąstau. Kitavertus galbūt ir gerai...
Taigi, keliauju po šokoladines sūrių ir kumpių kupinas šalis nebijodamas rankas ištiesti į šonus ir apsimesti netgi pačiu Jėzumi Kristumi. Pagarba, nes visgi rašau didžiąja Tavo paties sukurtą vardą. Visgi keliauju. Kartais vienas minu nepramintais, tik šunų išbėgiotais keliais. Kartkartėm prisijungia vienas kitas senas pažįstamas/ draugas. Ir dabar sutrinku berašydamas, nes tai tikrai nėra nukrypimas ar iškrypimas (duok Die, kad netapčiau ekshibicionistu), tiesiog ne visi juk gali būti geri draugai ar tobuli draugai... Taigi, einu per pievas ir klonius, kalnus ir slėnius, kurie kupini visiško vakarietiško natūralumo. Smagu stebėti karves laukuose, bet jos neatrodo kaip kad mano kaime ganos su geltonais auskarais- violetinės ir skambalai parišti po kaklu. Nesibaugau nė kiek, nes per tą kelionę jau visko mačiau- nuo Lenkijos gražuolių, kurios kelia sijoną autostradoj iki austrų nuosprendžio 'apš*kti' Lietuvą. "Tebūnie"- mąstau. Ir vis dar pėsčiom keliauju toliau su muzika, kuri veikia pati iš vidaus kaip narkotikas (tam nereikia jokių P-S-Y- užtėnka seno gero roko). Mane pievose, ties netikėtai išdygusia stiklo piramide pasitinka gražaus veido ir kartais blaivaus proto mergaitė. Šiaip moteris, bet kvaila kaip tos violetinės karvės... Tiek to, juk negaila pasisveikinti ir paklausti, ką ji čia darą. Per tą laiką ji, turbūt net nenorėdama, parodo kokios spalvos jos apatiniai ir aiškiai meta kablį man už skruosto. Spjaunu velniop. Siunčiu velniop. Tuomet ji visa, įtūžio kupina, pakyla į orą ir kviečia man nepriimtinus dievus. Jėzus man tuomet taria, kad klystu, o aš pasakau, kad dabar ne metas ieškotis priešų. Sulig ta akimirka dingsta toji moteris/ mergaitė ir stiklo piramidė dūžta į milijonus smulkių detalių, aštrių kaip Tavo akys ir liežuvis. Aš dengiuosi, bet Tu skrodi skersai mane savim. Bandau šaukti kodėl, bet nebespėju ir Tavo sukurtos melo, pykčio, neapykantos, nesantaikos ir, galbūt, keršto, kodėl aš nežinau, aštrios stiklo nuolaužos supjausto mane į smulkius gabalėlius. Supjausto taip, lyg būčiau ant padėklo paklotas ir paruoštas Tavo giminės baliui suryti. Už ką man taip?..
Aš niekad juk nemėgau adatų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą