Infrasound.

Juoda žuvėdra šiandien atnešė dovaną mano pasauliui- audrą. Tiesiogine šio žodžio prasme audrą. Kai dar tik besileidžiant saulei paukštė atgabeno ant sparnų juodą ryšulį žemės pykčio, buvo galima suprasti, kad dangus stipriai verks ir, emocijos apimtas, laidys šimtus elektrinių stulpų į žemę. Tai buvo nuostabus reginys. Ir tikrai nemažiau nuostabus jausmas, nes tas lietus plovė ir ardė ne tik senų pastatų sienas, bet ir mano vidų kartu. Tas keistas fenomenas, kai žengi žingsnį į priekį, bet slysti vis po du atgal. Taip mane ir audros vėjas nešė vis arčiau Nemuno krantų, stačių skardžių nuklotų ištisais pievų ir krūmų masyvais. Tą akimirką mano mintys pabėgo visiškai kitur, visiškai pabėgau iš pietų. Mano visas vidinis aš persikėlė į vietą, kažkur gan arti Klaipėdos, kur nebuvo nei vieno žmogaus per dešimtį kilometrų. Ten vos bekildama ryto saulė nuostabiai geltoniu dažė neseniai spėjusias ūgtelėti kviečių viršūnes, per kurias ramiai, lyg balerinos žingsniais, keliavo lengvas ir šiltas, rytinis vasaros vėjo gūsis. Aš jaučiau savais pirštais tą jausmą, kai lieti rasotą medžio lapą ar gabalėlį žalios žolės. Aš visiškai pasidaviau tai akimirkai ir pasakiau, kad leidžiu sau šiandien išnykti be prisiminimo ar užuojautos...
Tai buvo beprotiškai stipru, tikra, gyva ir spalvota. Dėl to verta parsiduoti velniui ir kartu lovoje ištvirkauti su pačia Marija, dėl to verta daugiau nieko niekada nebepamatyti ar išgirsti per visą likusį gyvenimą. Tai buvo paprasta, viena iš milijono tokių akimirkų, bet kaip tik jos yra mes, mūsų vidus ir išorė. Tai sudaro mūsų Jin ir Jan.