Net nežinau kaip tinkamai pradėti ir kaip ką tinkamai aprašyti, nes mąsčiau, kad šiandien viskas bus taip gera, taip tikra ir nuoširdu. Visgi atsiranda žmonių, kurie sugadina visą dieną. Negirk dienos be vakaro, labai ilgaus vakaro, netgi nakties...
Kas žmogui gali būti geriau nei visiška laisvė ir nepriklausomybė? Žinoma, mūsų dienom taisyklės vis tiek varžys Tave, bet įmanoma jas bent kiek apeiti. Skriedamas arti 40km/h vien tik savo jėgom, o ne mašinų pagalba, žvelgdamas į gęstančią dieną, debesų masyvus dengiančius mūsų lubas keliais klodais negali nemylėti pasaulio ir žmogaus. Žmogaus, kuris visa tai sukūrė ar, tiksliau, sukūrė, kad galėtum pamatyti. Būvį, kuris savomis rankomis nutiesė kelius ir takelius, kad tik būtų mums kur nors klaidžioti ir išsunkti save. Nakties juk dangus yra lygiai toks pat tobulas kaip ir dieninis, jei tik palydovas debesis apšviečia tinkamai: nulis žvaigždžių, daug vandens, prakaitas, bet Tu vis tiek laimingiausias žemėj žmogus keliaudamas žmogaus sukurtam purvinam rojuj...
Tai yra pabaiga, kai tik retkarčiais atveriamas langas ir Tavo reikalas ar per jį spėsi peršokti. Kažkas pasakė: vyras šeimoj turi gerti, o moteris "putoti", kad būtų gaunamas šampanas. Nenoriu nieko, kas mane priverstų sekti jų nutiestu keliu, nes aš rasiu savo. Ir daug geresnį, nes jis bus mano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą