Kai jauti, kad po truputį plyšta Tavo sausgyslės ir trūksta Tavo raiščiai; kai jauti, kad tuoj atiduosi visas ir paskutines savo jėgas; kai jauti, kad nebeturi batų ir judi šlapio molio žeme basom kojom vis slysdamas atgal, o ne daugiau judėdamas į priekį...
Tuomet supranti, kad šįkart kalnas Tave įveikė, o ne Tu jį. Užmerki akis ir pradedi čiuožti žemyn su skaidria viltim kada nors greit ir neskausmingai sustoti. Būna kojas visai susilaužo žmonės pataikę į kokį akmenį šalikelėj, bet būna, kas protingesnis, ir saugiai pasiekia savą dugną. Tuomet pakelia akis į viršų ir plačia bei nuoširdžia šypsena apdovanoja kalną, kuris jo nepriėmė. Tačiau tas žmogus dabar žino, pajutęs kaip smagu leistis nuo kalno nors tebuvai tik įpusėjęs, jog įveiks šį molio kalną ir be batų, be sausgyslių ir be raiščių. Jam užteks vidinės galios, kuri užneš ant viršūnės, parodys, kiek daug pasiekė jis, pagirs ir paleis į kitą pusę ieškoti gyvenimo iššūkių.
Ne vienas ne tik koją ten pametė, o ir ranką. Galva likdavo, bet tik likusiam kūnui iki pat mirties priminti agonijos ritmu tai, ko jis siekė ir norėjo, bet norėjo per mažai. Šįkart aš esu išdidus, bet sąlyginai greitai įveikiamas kalnas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą