SS.

Aš taip stipriai norėčiau
Pamiršti Tave,
Bet vis dar valdai mane.

Naktys bemiegės
Ir sodrus kavos kvapas
Visad primena man Tave.

Didžiausią skausmą patirti,
Didžiausią badą iškęsti,
Vis tiek Tu ne čia.

Kankinio kūnu virpėsiu,
Niekad Tavęs neišsižadėsiu.
Prašau, nebūki tik mano.
***
Dvilypumas tąso mano kūną į gabalus. Didelius gabalus ir žinau, kaip puikiai žinau, kad Tu skaitydama, mane po sakinį praversdama, nustumi į šoną ir tik dar labiau kvatojies. Šįkart aš tapau vėžiu be savo kiauto, beprotiškai pažeidžiamas, suvartomas, sustumiamas... Visaip kaip iškoneveikiamas. Negaliu Tau dėkoti už žemiškus dalykus, nors taip noriu, taip negaliu, taip vidų mano spaudžia. Mes gyvenam vieni kitiem ir tik sau. Niekaip nesuderinamus dalykus mes visad bandom išspręst. Žinau, kad juokies, žinau net kaip Tu juokies, žinau, kad skaitydama nesiilgi manęs. Pupa, pupuli, pupyte, mažuli, aš visad mylėjau tiek pat, kiek nekenčiau Tavęs. Tu nuolat užjauski tuos, kurie negauna pagarbos.
Išnykti nuo Žemės paviršiaus. Skrajoti po Mėnulio kanjonus, keliauti per Jupiterio audras ir galop vis tiek valgyti ledus karštą vasaros dieną parke. Vienam. Su savim.