Ach, mano miela sena drauge. Kaip seniai mes buvom kartu.
Visad aplinkui, visad ratu vienas apie kitą, bet niekad nebuvom kartu.
Neliūdžiu, žinoma, tik džiaugiuosi.
Klausiau aš kartą Tavo vidinio balso ošimo. Vietomis tokio lygaus ir tylaus, tokio tyro ir gero, kaip skamba pati ploniausia arfos styga kliudyta ne nagučiu, o vien tik piršto mėsyte. Taip minkštai Tu paskutinįkart man dainavai anuomet. Ir taip gera buvo jausti Tavo kietą kūną. Visai kaip storą medžio gabalą ar netgi rąstą. Kažkada buvai tokia daili ir nenuslopinta. O dabar tik pažiūrėk kaip žmonės Tave nutarkavo savo kalbos obliais, kaip jie ir pati sau prismaigstei gyvenimo varžtų, kad tik niekur nenubėgtum, kad tik būtum įtempta kaip styga. Plona, perdžiūvus ir nė kiek nepasidažius styga. Bent dabar esi tikra, bent dabar nesi iliuzija, kurią vaidinai ar bandei vaidinti. Ir taip, aš girdėjau Tave klykiant iš skausmo, kai lupo Tavo odą, kai pergręžė Tavo kaulus, kai kalė Tave prie metalo ir statė į rėmus. Aš viską girdėjau ir man Tavęs buvo gaila, nes galėjai rinktis kitą kelią, bet pasirinkai teikti eilinę naudą, eiliniam žmogui.
Supūk. Aš Tavęs nepamiršiu, styga. Aš Tau niekas ir Tu man niekas. Ateisiu Tavęs kada nors aplankyti, kai pūs stiprus šiaurės vėjas, bet aš tik žiūrėsiu. Kaip Tu pūni.
Klausiau aš kartą Tavo vidinio balso ošimo. Vietomis tokio lygaus ir tylaus, tokio tyro ir gero, kaip skamba pati ploniausia arfos styga kliudyta ne nagučiu, o vien tik piršto mėsyte. Taip minkštai Tu paskutinįkart man dainavai anuomet. Ir taip gera buvo jausti Tavo kietą kūną. Visai kaip storą medžio gabalą ar netgi rąstą. Kažkada buvai tokia daili ir nenuslopinta. O dabar tik pažiūrėk kaip žmonės Tave nutarkavo savo kalbos obliais, kaip jie ir pati sau prismaigstei gyvenimo varžtų, kad tik niekur nenubėgtum, kad tik būtum įtempta kaip styga. Plona, perdžiūvus ir nė kiek nepasidažius styga. Bent dabar esi tikra, bent dabar nesi iliuzija, kurią vaidinai ar bandei vaidinti. Ir taip, aš girdėjau Tave klykiant iš skausmo, kai lupo Tavo odą, kai pergręžė Tavo kaulus, kai kalė Tave prie metalo ir statė į rėmus. Aš viską girdėjau ir man Tavęs buvo gaila, nes galėjai rinktis kitą kelią, bet pasirinkai teikti eilinę naudą, eiliniam žmogui.
Supūk. Aš Tavęs nepamiršiu, styga. Aš Tau niekas ir Tu man niekas. Ateisiu Tavęs kada nors aplankyti, kai pūs stiprus šiaurės vėjas, bet aš tik žiūrėsiu. Kaip Tu pūni.
P.S. O taip, aš vėl grįžtu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą