Persikelti kiaurai per sienas. Bėgti iš džiaugsmo ir skausmo, kad tik galėtum darkart pamatyti gabalėlį tikro šalto rudens dangaus spindesio. Atsipalaiduoti ir ignoruoti Tau nepatinkančią realybę: klausant minimalizmo šokti sambos ritmu, grojant roką įsivaizduoti, kad 'kali' metalų metalą, apsimesti, jog nieko neįvyko, kai taip sunku. Ech, bet aš čia. Mano drauge klajūne, vienintele, kuri dabar suteiktų man pigios šilumos, aš atbėgu pas Tave su savo srautu minčių, kad 'galėčiau priglust prie Tavųjų pečių'. Visgi man nė motais kas Tu, kieno, kokį žaidimą žaidi šiuo metu, bet visgi aš Tave m...
(net negalvokit lipdyt savo banalias pabaigas)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą