Kaip niekad sau gražiai pasipuošiau. Išėjau ir į gatvę, kad kiti mane pamatytų. Buvau beveik tikras, kad nieko tokio negali nutikti, kas išmuštų mano kreivą šypseną iš snukio. Žiema, bet tik mano striukė rodė, kad net ir aš gebu sušalti, o visa kita nuo galvos iki kojų- vasaros naktys. Jokio sunkumo negalėjo būti, nes už viską labiau nuo pat ryto troškau laisvės jausmo, kad ir mažiuko.
Žingsniuoju, kai grotuvas pradeda lipti į mano vidų ir po truputį graužti vidurius. Iš pat pradžių lėtai, neskubėdamas, bet kuo toliau, tuo smarkiau kąsdamas ir plėšdamas lauk mėsas. Skaudėjo, nes grįžau į tą pasaulį, į kurį niekad nenoriu grįžti- sentimentų pasaulį. Staiga mano buvę mintys, įvykiai, dėlionės, išgyvenimai ir netgi svajonės, kurių niekad nebeišpildysiu, pradėjo lįsti lauk. Tapau nuogas vidury gatvės ir dabar bet koks elgeta galėjo gauti iš manęs daugiau nei litą... Vaizdai taip ryškiai stovėjo akyse, kad vos nenuėjau ten, kur vedė tik mano kvaili prisiminimai.
Grįžau namo. Dabar jau kompiuterio grotuvas norėjo mane nuvaryti į kapus... Perjungiau viską, ką tik buvau klausęs ilgesnį laiką...
Dar bent vienas toks išpuolis ir išsitaškysiu. Prakeikti minčių teroristai, bet daugiau- teroristės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą