Išėjau iš svetimų namų. Buvo netoli ketvirta valanda dienos, kai mano grotuvas pradėjo skleisti lygias ir šviesias vibracijas į mano ausis. Ėjau gatve, kurios šaligatviai iš abiejų pusių buvo tankiai apsodinti senais medžiais. Jie dabar tebuvo rudai pilkos statulos nuo vėjo judančiomis šakomis. Aš pradėjau įžvelgti, kaip mažos baltos snaigės pradėjo kristi iš dangaus. Jos neskubėjo, tačiau matėsi, kad nori veržtis pirmyn, kad nori čia būti ir būti baltos, o ne purvinos. Bet fronto linijoje pirmieji būriai ir deda galvas, kad einantys už jų galėtų saugiai dėti mažus žingsnelius svetimos planetos paviršiumi. Visgi aplinkui dar buvo ryškiai matyti žaliuojanti žolė plotuose prie namų, svetimų žmonių namų. Snaigės nepamiršo civilizacijos: drėkino kelią, kur karts nuo karto lėtai pravažiuodavo neskubantys automobiliai, plovė šaligatvius, kur skubėdamos ėjo dvi merginos, bandė nudažyti mūrinius ir medinius namus savo baltu blogiu. Jos vis krito ir krito, niekur neskubėdamos, bet eidamos į priekį, krisdamos į mūsų planetą atnešti balto nuodėmės jausmo...
Išėjau iš civilizacijos. Snaigės jau rėkte rėkė ir suko ratus ne tik danguje, bet ir ant žemės. Jos nebešoko grakštaus baleto, o sukosi ir laužė mūsų išores. Trumpa kova nugalėta, tad vėjas ėmė siautėti it pamišęs: balti dangaus dribsniai skriejo pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn. Užuovėjos nebuvo įmanoma gauti. Už jokius pinigus, nes tai buvo mūsų civilizacijos padarinys- gatvė. Vieta, kur tuščia aplink ir esi tik vienas pats, gamtos ir savo genų šaukiamas išlikimo vardan. Kad ir kaip tai šaldė mano galvą ir mane patį bandė paversti viena didele snaige, aš nepasidaviau. Mintyse tik šaukiau Joms visoms: 'Skaudink mane dar labiau, prašau... Nubausk mane taip, kaip tik gali labiausiai, bet aš vis tiek myliu Tave'.
O diena prasidėjo su saule, švaria galva ir truputėliu juodų nuodų savo organizmui. Tai buvo nuostabaus grožio vėsus, vėjus laidantis rytas. Tą rytą pasakiau sau: 'Ši diena bus nuostabi ir tikrai gera'.
Keliauk su manim kartu į tą akimirką, kai visiškam chaose pasaulis ima ir nusišypso. Numeta Tau dešimtį minučių nieko nesakydamas ir išeina. Aš pasinaudojau, aš gyvenau. Įžvelk grožį mažuose ir įprastuose dalykuose, nes jie būna labai nepaprasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą