||

Tomis naktimis, kai kūną aplankydavo vienatvė ir nemiga, aš atsiguldavau nuogas savo lovoje ir stebėdavau baltai nutapytas lubas. Kiekviena minutė slinkdavo vis lėčiau, kol pagaliau pasirodydavo baimė. Neskubėdama šnabždėdavo saldžią saldžią pasaką ir kiekvienąkart aš krisdavau į jos glėbį. Tada savo gyvenimo padarytų klaidų priminėja užgęsdavo...
Pyktis visada ateina po baimės ir kuo tampriau užtraukia užuolaidas. Tuomet jis ateina prie manęs gležno, prie to, kuris ką tik neteko kažko gero ir tikro, nesumeluoto. Suriša mano kojas ir rankas, užriša akis ir būtinai užčiaupia burną. Jis išsitraukia juodą tušą, žvakę ir vąšelį. Kol esu apsvaigęs jis pradeda mano kūną žymėti spalvoto deginimo metodu. Niekad nematuoju laiko, bet dažniau atrodo, jog jis tai daro per trumpai. Visgi šiokia tokia tendencija yra, nes pradėjus muistytis, rėkti ir maldauti, pyktis po kelių minučių paleisdavo gulėti vieną išvirtusiomis iš skausmo akimis.
Nežinau kodėl, tiesiog neapykanta ateidavo paskutinė ir pabaigdavo darbą. Ji nesismulkindavo ir nežaisdavo jokių žaidimų. Paprasčiausiai, ateidavo ir kankindavo pjaustydama ir degindama mano odą. Išeidavo tik tada, kai jai to pakakdavo. Ji buvo galva...