'-Buvau akis įsmeigęs į saulę.
-Reikėjo palaukti nakties žvaigždžių.
-Aš negaliu laukti. Esu per mažas, kad galėčiau švaistyti savo sekundes beprasmiškai judėdamas į priekį. Kiekvienas turi savo Meką, kurioje gali apsilankyti kada tik panorėjęs. Manoji yra dangus...
-Dangus?
-Taip. Tik jis priverčia Tave suprasti, kad esi pernelyg mažas ir nuo pat gimimo sukaustytas, kad galėtum keisti viską iš esmės. Tik gimę jau būnam įkalinti gyvenime, bet ne tokiame, kokiame norėtume gyventi. Esi kada per visą naktį stebėjus dangų?
-Dar neteko...
-Pabandyk, verta. Stebi degančius dangaus kūnus ir supranti, kad sukiesi kaip sukasi planetos- apie savo ašį ir niekad negali nuslysti iš savo trajektorijos.
-Negalima gyventi išpažįstant tik tokią tiesą. Nejau manai, kad negali gyventi kitaip tik kažkieno sukurtu planu?
-O kas Tau sakė, kad aš gyvenu?..'
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą