Žmonės išmokė mus visus griebtis šiaudo paskutinę minutę. Daryti tai tik tuomet, kai nėra kito pasirinkimo. Taip ir padariau. Prieš beveik keturis mėnesius.
Tuomet, kai Kalėdos turėjo tapti ramybės, saugumo ir vienybės simboliu, mane kaip niekad suspaudė vienatvė ir liūdesys. Galvojau, jog tai yra aukščiausio laipsnio ironija. Netikėjau, kad galiu taip lengvai pasiduoti melancholijai. Būtent dėl to pirmoji savaitė mano galvoje buvo tikrų tikriausia sumaištis. Ėjau ten, kur vedė kojos- beprasmiškai, betiksliškai, į niekur ir atgal namo. Tapau absoliutus robotas ir daugiau gyvenimo įkaitas nei teroristas. Tai per ilgai užsitęsė ir smegenys rado visus maršrutus bedugnės link. Aš eidavau ten, kur nusivesdavo gėrio iliuzija ir palikdavau kiekvienąkart vis daugiau ir daugiau savęs. Ištraukiau tai, ką vadinau savo gyvenimu, smulkmena, širdim, ištraukiau viską, ką turėjau kažką tokio elementaraus ir visiškai paprasto, bet kartu beprotiškai gero. Kažką tokio, kas suteikdavo šypseną. Galvojau, kad negali būti dar blogiau ir, pyst, kelienio trauma...
Bet aš čia. Rašau ir sakau, kad arba tai nebuvo mano paskutiniai šiaudai arba susipažinkite su nauju žmogumi.
'-Why did the chicken cross the road?
-To get to the OTHER side.' Get it?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą